Apie sielą

Suvokti, kas yra siela, mums be galo sudėtinga. Manau, kad tai taip pat sudėtinga, kaip ir suvokti Kūrėją. Juk siela, jeigu pripažįstame, kad ji egzistuoja, yra Kūrėjo dalelė, turinti absoliučiai visas jo savybes, kaip kad vandens lašelis turi visas kokybines vandenyno savybes. Kažin, ar tas iš viso įmanoma paprastam žmogui. Vis tik ši paslaptis traukte traukia, juk tai reiškia savęs pažinimą aukščiausiame lygmenyje. Stengiuosi ieškoti dvasinių mokytojų ir šiaip dvasingų žmonių  pamąstymų šia tema. Tikiu, kad jų išraiška paprastais žodžiais gali bent dalinai priartinti prie savo sielos  suvokimo, ar bent jau praplėsti sąmonę. Todėl šiame puslapyje stengsiuosi pasidalinti man įstrigusiomis įžvalgomis apie sielą, viliuosi, kad tai padės man apibendrinti surastą informaciją ir galbūt sukels tam tikrų minčių šia tema ir man pačiai.

***

I. Guaderrama "Sielos atspindžiai"

Yra sena indėnų legenda apie tai, kad kartą Kūrėjas sukvietė visą Kūriniją ir tarė:
„Noriu kai ką paslėpti nuo žmonių, kol jie nėra tam pasirengę. Tai yra suvokimas, kad jie patys kuria savo realybę.“
Erelis pasakė: „Duok man ir aš nunešiu tai į mėnulį.“
Kūrėjas atsakė: „Ne. Vieną dieną jie nukaks tenai ir suras tai.“
Lašiša pasakė: „Aš palaidosiu tai vandenyno dugne.“
Kūrėjas atsakė: „Ne. Jie nusigaus ir tenai.“
Jautis tarė: „Aš užkasiu tai Didžiosiose Lygumose.“
Kūrėjas atsakė: „Jie supjaustys Žemės odą ir suras tai net ir tenai.“
Senelis Kurmis, kuris gyvena Motinos Žemės krūtinėje ir kuris neturi fizinių akių, bet mato savo dvasinėmis akimis, pasakė: „Paslėpk tai jų viduje.“
Ir tada Kūrėjas tarė: „Tai padaryta“.

***

KAS AŠ ESU?

Visas pasaulyje egzistuojančias teorijas apie sielą  kabalistas Baal Sulamas (Jehudis Ašlagas) suskirstė į tris: tikėjimo teorija, dualistinė teorija ir neigimo teorija. Pirmosios dvi teigia, kad egzistuoja kūnas, o jame yra siela. Pirmojoje sakoma, jog siela įsikūnija ir būtent ji nulemia, koks bus žmogus, o kūnas negali egzistuoti be sielos. Antrojoje - siela yra, bet žmogus gali egzistuoji ir be jos, siela ir kūnas yra savarankiški ir nepriklausomi vienas nuo kito. Jei pirmoji teorija teigia, kad kūnas be sielos egzistuoti negali, kad siela teikia jam gyvybę, skatina veikti, išjudina, tai antroji teorija sako: ne, kūnas irgi pats funkcionuoja, pats sugeba veikti, o siela gali jame būti dėl kilnesnių poreikių. Trečioji teorija teigia, kad sielos nėra, o kūnas - tiesiog mechanizmas, kuris be fiziologinių sudedamųjų dalių nieko daugiau neturi.

Kabalos mokslas teigia, kad visos trys teorijos nėra teisingos ir aiškina sielos sąvoką kitaip.

Kabalistas M. Laitmanas sako: "Pakeiskime žmogui visus organus iš eilės, persodinkime jam, sakykime, plaučius, inkstus, kepenis, netgi širdį... Kažkada buvo manoma: „Jeigu persodinsime širdį - bus kitas žmogus.“ Išaiškėjo, jog nieko panašaus. Mes jau artėjame prie smegenų. Su smegenimis - problema. Kur formuojami prisiminimai, kur jie kaupiami? Galbūt smegenyse? Gaila, dar neturime smegenų persodinimo pavyzdžio, tačiau jei turėtume, įsitikintumėte, kad žmogaus „Aš“ nėra ir ten, t. y. apskritai nėra jo kūne.

Mūsų kūnas tėra tik instrumentas, kuriuo dabar save jaučiame. Kitaip tariant, mes jaučiame savo „Aš“ kūnu, tačiau iš tikrųjų jis yra ne kūne. Kūnas miršta, gimsta, gyvena, gali neegzistuoti, galite nuo jo nupjauti mažesnius ar didesnius gabalėlius - dėl to mūsų „Aš“ nesikeičia. Jis neapsivelka kūnu tarytum kokia dvasia. Ir jeigu, neduok Dieve, žmogus neteko rankos arba kojos, tai nereiškia, kad jo siela, jo „Aš“, iškrypo, patyrė kokį nors nuostolį. Nieko panašaus.

Mūsų „Aš“ - absoliučiai dvasinė substancija. Dvasinė - reiškia nesusijusi su atomais ir egzistuoja ne kūne. Vadinkite tai „energetine substancija“ arba „bangų“ - nesvarbu, kaip galite ją įsivaizduoti, aš kol kas nepateikiu grynos kabalistinės dvasinės koncepcijos - tačiau jokiu būdu tai nėra sudedamoji kūno dalis.

Pažinti pasaulį žmogus gali 5 jutimo organų dėka.  Informacija, gauta per šiuos organus, siunčiama į smegenis ir ten apdorojama. Tačiau viskas, kas jaučiama penkiais jutimo organais, priklauso kūnui, ir sielos pažinti tai nei kiek nepadeda, nes siela yra tai, kas išeina už mūsų penkių jutimo organų ribų. Mokslas, nagrinėdamas kūno juslių organus, negali išeiti už kūno ribų, ir per 5000 savo vystymosi metų šia kryptimi nepažengė nei per žingsnį. Mokslas tegali konstatuoti faktą, padėti įsisąmoninti, kad žmogus, apribotas savo penkių jutimų, niekada negalės suvokti, kas yra siela.

Tačiau žmogus vis dėlto jaučia, kad be kūno dar kažkas jame yra, ir vadina tai siela. Jeigu nejaustų - neieškotų ir atsakymų, kas yra tai, ko jis nejaučia savo jutimo organais, tačiau jaučia vidumi. Siela - kažkas, kas iš tikrųjų mumyse egzistuoja, tačiau ji negali būti atskleista mūsų penkiomis juslėmis.

Siela pagal Kabalą - papildomas realybės jautimas, kurio iš pradžių žmogus neturi, o kad turėtų, jam reikia išvystyti papildomą jutimo organą, kurį Kabala vadina šeštuoju jutimu. Jeigu žmogus jį išugdo, jis gali pajausti tikrovę, vadinamą Aukštesniuoju pasauliu. Šis šeštasis jutimo organas ir vadinamas siela.

Išvysčius šeštąjį jutimo organą - sielą - žmogus atranda, kad jis egzistuoja savo kūne, suvokdamas jį ir jį supančią aplinką penkiais jutimo organais, o šeštuoju organu jis suvokia Aukštesnįjį pasaulį, tai yra tą pasaulėdaros dalį, kurios niekada nesuvoks penkių jutimo organų pagalba. Suvokdamas Aukštesnįjį pasaulį, žmogus atskleidžia gimimo, egzistavimo paslaptis, gyvenimo prasmę, kodėl yra Aukštesnioji jėga, jį valdanti ir nukreipianti, koks yra gyvenimo tikslas. Kai žmogus išsiugdo šeštąjį jausmą, egzistencinių klausimų jam nelieka, nes jam tiesiog atsiskleidžia viso, kas egzistuoja, šaknys ir jis mato, kaip viskas yra paprasta (pagal informaciją iš www.kabbalah.info/lt).

Kabalistai teigia, kad kiekvienas žmogus turi sielos užuomazgą, tam tikrą tašką širdyje, kurį privalo plėsti ir išauginti, kad jame atsirastų siela. Kabala netgi duoda šeštojo jutimo organo ugdymo metodiką. Tačiau senieji Vedų šventraščiai tai aiškina kiek kitaip. Sakoma, kad kiekviena gyva būtybė yra siela, egzistuojanti kūne, tačiau tam, kad gyva būtybė atkurtų ryšį su siela, ji turi sąmonėti, išvalydama ir išgrynindama savo sąmonę, kurią teršia neramus protas, valdomas penkių jutimo organų. Norint atkurti ryšį su siela, su savimi, savo esme, būtina apriboti savo 5 jutimo organų aktyvumą, tai yra žmogus savo protu privalo valdyti juos, o ne leistis jų valdomas, tapdamas priklausomu nuo jų.

SIELOS SAVYBĖS

Bhagavad-Gitoje Krišna Arjunai sako: O Bharatos sūnau, kaip viena saulė apšviečia mūsų visatą, taip ir kūne esanti viena gyva esybė sąmone apšviečia vieną kūną. (Bhagavad-Gita 13.34).

“Sąmonė yra sielos buvimo įrodymas, lygiai kaip šviesa – saulės. Kol siela kūne, tol kūnas turi sąmonę, o kai siela iš jo išeina, užgęsta ir sąmonė.<...> Taigi, sąmonė nėra materijos elementų jungimosi padarinys. Ji – gyvos esybės požymis. Nors kokybiškai gyvos esybės sąmonė ir prilygsta aukščiausiai sąmonei, jos sąmonė nėra aukščiausia, nes vieno konkretaus kūno sąmonė neapima kitų kūnų. Tačiau visuose kūnuose glūdinti Supersiela, individualios sielos draugas, Savo sąmone aprėpia visus kūnus. Ši savybė aukščiausią sąmonę ir skiria nuo individualios.“ (A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupados komentaras, Bhagavat Gita. Kokia ji yra).

Vėl ieškau pagalbos ir atsakymų Vedose. Bhagavad Gitoje aiškiai pasakyta, kad siela turi tas pačias kokybines savybes, kaip ir Aukščiausia siela, tik ji yra kiekybiškai mažesnė. Individuali siela nuo Aukščiausios sielos skiriasi tuo, kad ji apima tik vieną gyvą esybę, kai tuo tarpu Aukščiausia siela apima absoliučiai visas.

Vedų šventraščiuose siela apibūdinama kaip SAT-CIT-ANANDA (amžinybė-žinojimas-palaima), tai reiškia, kad siela yra visažinė, amžinas palaimingas žinojimas. Absoliutus, visiškas, visa aprėpiantis žinojimas - tai budos (nušvitusiojo) sąmonė. Jis yra pasiekiamas tik įgijus visas įmanomas dorybes ir gebėjimus, tik visiškai išsivalius nuo visų ydų. Absoliutus žinojimas - negrįžtamas procesas, kartą įgijus žinias, jų neįmanoma pamiršti ar prarasti. Taigi, visi atsakymai, visos žinios jau yra mumyse, mūsų viduje, tereikia klausti ir klausytis savo vidinio balso, atrasti ryšį su savo vidiniu Aš, su savo siela arba pačiu savimi, ir mes išgirsime visus atsakymus į savo klausimus. Žmogus dažnai nežino, kuris pasirinkimas yra teisingas, neprieštaraujantis Aukščiausiai valiai, nes neklauso savo vidinio (širdies) balso, kurį užgožia nuolat besisukančios prieštaringos viena kitai mintys, nes užterštas protas ir netikras ego trukdo išgirsti sielos balsą.

SĄMONĖS LYGIAI

Pasinaudokime A.Chakimovo, žinomo Vedų tyrinėtojo ir žinovo, paskaita apie sąmonės lygius. Čia pasistengsiu trumpai ją atpasakoti. 

Taigi, paskaitoje pateikiama tokia schema, kurios apačioje, kaip pirminis gyvos būtybės pažinimo lygmuo, yra penki jutimo organai arba juslės - rega, klausa, uoslė, skonis ir lytėjimas. Juslės arba jutimo organai - išorėje, t.y. jie išoriniai ir yra valdomi proto (aukštesnio sąmonės lygmens, jau esančio ne išorėje, o viduje), tai reiškia, kad gaunama per šiuos organus informacija yra apdorojama proto. Proto funkcija - atrinkti tai, kas yra malonu kūnui, jis dirba juslių tenkinimui. Protas įvertina, jei tai malonu - daryk, imk, jei nemalonu - nedaryk, palik. Protą savo ruožtu valdo intelektas arba išmintis, valia, kuri atsakinga už teisingus pasirinkimus. Valios ir intelekto (išminties) dėka žmogus pasirenka ne tai, kas jam malonu, bet tai, kas naudinga, nes tai, kas malonu - ne visada gali būti naudinga, maža to, gali net ir pakenkti (pvz., persivalgymas arba alkoholio vartojimas, tenkinant skonio juslę, gali būti malonus, bet kenksmingas). Išmintis kontroliuoja protą, laiko jį savo vietoje, neleidžia savivaliauti, kad žmogus neprarastų pusiausvyros ir netaptų savo troškimų vergu, ji yra progreso variklis.

Taigi, turime jau tris lygius, tarsi tris aukštus, iš kurių galime stebėti pasaulį - tai mūsų jutimų pozicija, proto pozicija ir intelekto pozicija.

Sąmonė gali keliauti per šiuos tris aukštus, koncentruodamasi kurioje nors vietoje: klausoje, kaip muzikantų, arba regoje, kaip dailininkų, arba proto lygyje, kaip susimasčiusio žmogaus. Sąmonei susitelkus vienoje juslėje, kitos tampa neaktyvios. Susimąstęs žmogus net negirdi, kai jį šaukiame, dainininkai dažnai užsimerkia dainuodami, taip savo sąmonę sutelkdami į klausą, bet regėjimo laukas tuo metu yra išjungiamas ir t.t. Jeigu žmogus kažką daro labai nuoširdžiai, sakoma, kad jis "įdėjo į tai savo sielą".

Pirmoji platforma - gyvūninė, gyvūnai gimsta jutimų platformoje,  trečioji - išminties platforma - pasiekiama nušvitusiems ir šventiems žmonėms. Žmogus egzistuoja per vidurį tarp jų - proto platformoje. Iš čia gimsta konfliktas, nes traukia tiek apatinė, tiek viršutinė platforma - žmogus nori būti švarus, siekia žinių, išminties, tačiau tuo pat metu nori tenkinti ir savo jusles. Tokiu būdu jis tarsi tampomas aukštyn-žemyn, neranda pasitenkinimo, todėl pasmerktas nuolatinėms kančioms.

Tačiau trys paminėti lygiai apima tik materialų pasaulį. Virš intelekto arba išminties yra dar vienas lygis - nematerialus. Jis yra aukščiau suvokimo apie tai, kas yra gerai ar blogai, aukščiau jutimų, emocijų, troškimų ir net aukščiau mąstymo apie juos. Tai yra tai, ko negalima paliesti, išgirsti, pamatyti, neįmanoma sugalvoti ir net neįmanoma suprasti, kokia iš to nauda materialine prasme. Tai ir yra vadinama sąmone, siela. Tai ir yra AŠ (Atma). Aš esu, aš egzistuoju. Įrodinėti, kad yra siela, nėra jokios būtinybės - aš ir taip žinau, kad aš esu. Tačiau man  sunku suvokti, kas aš - jutimai, protas, išmintis...ar visai kas kita? Siela egzistuoja ne kaip materiali patirtis. Ji - trys didieji pradmenys, apjungiantys absoliučiai visas gyvybės formas vienu vieninteliu siekiu, nukreiptu trimis kryptimis. Bet kuri gyva būtybė siekia amžinybės - ji nenori numirti, saugo savo gyvybę, stengiasi išlikti bet kokiomis priemonėmis (sanskrito kalba - SAT, amžinybės energija). Taip pat ji siekia žinių - nori žinoti apie save, pažinti save ir aplinką, pasaulį (CIT, žinių energija). Ir dar bet kuri gyva būtybė siekia palaimos (ANANDA), nori būti laiminga. Turint šiuos tris dalykus, gyvai būtybei nieko daugiau nereikia, juose telpa absoliučiai viskas. Pinigai - taip pat SAT energija, jie reikalingi išgyvenimui, išsimaitinimui ir apskritai išlikimui. Gyvai būtybei nieko daugiau nereikia, tik gyventi ir būti laimingai, išlikti, egzistuoti bet kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis, tačiau prie to dar reikia ir laimės. Nes jeigu nebus laimės, ji gali ir nesutikti egzistuoti. Esant visoms trims energijoms, trims pradmenims, susidaro pilnavertė būtis.

Sąmonei esant pirmuose trijuose materialiuose lygiuose, nei vienos iš minėtų trijų energijų (amžinybės, žinių, palaimos) pasiekti nėra įmanoma. Pavyzdžiui, gyva būtybė neturi tokios patirties, kad jutimų, proto ar net išminties dėka suvoktų, kas yra amžinybė. Todėl mes galime teigti, kad amžinybės nėra, kad tai - išgalvota. Tačiau vis dėlto kažkas mumyse trokšta gyventi... gyventi amžinai. Klausimas, kas? Tai yra AŠ, siela. Ji trokšta gyventi amžinai, nes turi tokią patirtį. Tačiau tai nėra materiali patirtis, ji - dvasinė. Kiekvienas lygis turi vis subtilesnę struktūrą, protas yra subtilesnis už jutimus, išmintis už protą, o AŠ, siela, yra subtiliausia. Ji prasiskverbia į visas žemesnes sferas. AŠ galiu matyti, girdėti, protauti, nuspręsti ir pasirinkti. Tačiau kaip ir šuns ir šeimininko duete, šeimininkas gali vesti šunį, o gali šuo šeimininką, taip ir materialusis ir dvasinis AŠ - gyvenimo, būties kokybė priklauso nuo to, kuris veda. Ar AŠ pats esu šeimininkas visos šios daugiaplanės struktūros, ar aš leidžiu vadovauti juslėms, protui ar intelektui? Atiduokime laisvę juslėms, t.y. malonumui - pasakykime sau, dabar aš noriu tenkintis... darysiu, ką noriu. Koks bus rezultatas? Jeigu mes nesutramdysime savo juslių, jas sutramdys kažkas kitas, kad ir viešosios tvarkos normos, o gal net visuomenės apsaugos struktūros. Jeigu mes duosime valią protui, apriboję jusles, mes tapsime statiški, nejudantys, mumyse veiks tik protas, mąstymas. Veikla intelekto lygyje jau gali organizuoti protą ir jusles, nes juslės tiesiogiai neįtakoja intelekto, jis apsaugotas proto barjeru. Intelektui nereikia tiesiogiai pajausti per jusles, jis tik gauna informaciją, pats išlikdamas jos nepaliestas. Pvz., jeigu Jonas sako Petrui, kad jam skauda galvą, Petras žino, suvokia, ką tai reiškia, bet jis pats to nejaučia, tik gauna informaciją apie tai. Intelektui nereikia kentėti, kad priimtų sprendimą, jis apsaugotas. Intelektas - taip pat vienas iš jutimų, bet jis gilesnis. Kai sakome, kad skauda dūšią arba mėgaujamės platoniška meile, nei vienas mūsų kūno organas nejaučia nei skausmo, nei malonumo. Jaučia intelektas. Mes suprantame, kad tai yra labai gilus ir subtilus jausmas, tačiau dar giliau ir subtiliau jaučia siela. Ji jaučia šimtus tūkstančių kartų stipriau. Vedose rašoma, kad siela švyti skaisčiau negu saulė. Ji tuo pat metu gali matyti, girdėti, užuosti, mąstyti, priimti sprendimus ir išlikti visiškai nepriklausoma nuo to, nepaliesta to. Ji yra kupina amžino palaimingo žinojimo, tačiau kadangi siela yra susieta su materialiomis struktūromis, mes projektuojame šiuos tris pradmenis į materiją. T.y. laukiame jų įgyvendinimo materialiame pasaulyje, iš jo mes norime gauti ir amžinybę, ir žinias, ir laimę. Bet materialus kūnas nėra amžinas, jis laikinas (ASAT), pilnas neišmanymo, nežinojimo (ACIT) ir nelaimingas (NIRANANDA). Šiame pasaulyje mes susiduriame su tuo ir bandome atsilaikyti. Dėl to kyla nuolatinis konfliktas, gyva būtybė negali materialioje platformoje gauti tai, ko ji trokšta, todėl turi kilti aukštyn: nuo juslių platformos (kurioje mes elgiamės taip pat, kaip ir gyvūnai) į proto, nuo proto platformos (kurioje tenkinami juslių troškimai ir jei jie nėra kontroliuojam, tik išvargina ir išsekina gyvą būtybę) į išminties platformą (kurioje mes sugebame daryti teisingus pasirinkimus ir sprendimus). O pilną pasitenkinimą gyva būtybė gali gauti tik dvasinėje platformoje - materialiame pasaulyje nėra to, kas galėtų patenkinti sielą - nei amžinybės, nei žinių, nei palaimos. Laimė - tai laisva dvasinė prigimtis.

SIELOS EVOLIUCIJA

"Mokša, arba išsilaisvinimas,- tai absoliutus visų "vasanų", arba proto sąlygojimo, atsisakymas be jokių išlygų. Proto sąlygojimas būna dviejų rūšių - tyras ir netyras. Netyras  sąlygoja naujus gimimus, tyras - išlaisvina iš gimimų. Netyrojo sąlygojimo prigimtis yra nežinojimas ir ego jausmas, kurie yra kaip pakartotinų gimimų medžio sėklos. Kita vertus, kai šių sėklų atsisakoma, tas proto sąlygojimas, kuris tik palaiko kūną gyvą, yra tyros prigimties. Toks proto sąlygojimas reiškiasi net išsilaisvinusiųjų gyvenime, jis nesukelia pakartotinių gimimų, nes šie palaikomi tik praeities impulsais, o ne dabartine motyvacija." Joga Vasištha

 

Pasiekusi Žemę ir įsikūnijusi gyva būtybė gyva esybė (siela) egzistuoja tame kūne nuo gimimo iki mirties. Šis procesas, įsikūnijimas, dar vadinamas inkarnacija. Laikinam kūnui susidėvėjus, gyva esybė iš jo išeina ir gana naują kūną, tai - reinkarnacija. Tai panašu į medį, kuris išaugina sėklą, o iš sėklos išdygsta naujas medis.

 
Dėl sąveikos su materija gyva esybė gimsta neišmanyme,  nežinojime, nei kaip ji čia atsidūrė, nei ką ji čia turi veikti, nei koks yra jos tikslas. Ji turi visko mokytis. Išmokti ne tik vaikščioti, kalbėti, mąstyti, pasirūpinti savimi, bet ir išmokti gyventi santarvėje, harmonijoje su Visata, atskleisti egzistencines tiesas. Tokiu būdu gyva būtybė kaupia patirtį, informaciją ir vystosi, tobulėja. Tačiau kūnas yra laikinas, o siela yra amžina. Taigi, jai reikia daugelio gyvenimų laikinuose kūnuose, kurių dėka ji gali vykdyti savo veiklą ir kaupti informaciją. Dėl kūno laikinumo gyvai esybei tenka dažnai keisti kūnus, kad būtų sukaupta visa įmanoma patirtis, reikalinga gyvos esybės pilnutinei evoliucijai. Pasak M. Laitmano, siela - dvasinė konstrukcija, kuri turi tam tikru būdu tobulėti. Ir kaip ji tobulėja? Tik padedant kūnui. Kūnas mūsų pasaulyje turi kontaktuoti su kitais kūnais, o per kūnus realizuojamas kontaktas su sielomis. Būtina pasiekti būseną, kai egzistuodami mūsų pasaulyje užmezgame vienas su kitu kontaktą per kūnus kaip per sielas, t. y. kūnai netrukdo kontaktuoti sieloms.žmogus turi pasiekti tokią būseną, kad "ima kūną, gyvena su juo ir atiduoda, po to vėl ima kūną, gyvena su juo ir atiduoda. Ir jaučiasi visiškai nuo jo nepriklausomas.<..> Žiūrėkime į kūno mirtį tiesiog kaip į gyvūno, kuris mus lydi, mirtį. Tarkime, šalia manęs yra mano mylimas šunelis... Štai jis čia, gyvena su manimi, padeda man, per jį aš realizuoju įvairiausias komandas. Tarkime, aš nemoku kalbėti, o jis moka. Aš nemoku matyti, o jis mane veda, mato ir jaučia. Juk aš nieko nemoku ir nesugebu šiame pasaulyje, kuriame jis moka viską. Štai šis mano šunelis ir yra mano kūnas. Tarkime, neturiu jokių jutimo organų, esu aklas, kurčias, neturiu uoslės, lytėjimo pojūčio - neturiu nieko. Užtat turiu šunelį, turintį visus šiuos organus, su kuriuo galiu kontaktuoti ir per jį viską jaučiu. Tačiau aš - tai aš, o jis - tai jis. Patikėkite, taip pat aš žiūriu ir į kūną."

Tačiau kas įrodo, kad reinkarnacija egzistuoja? 

Ieškodama argumentų, vėl remsiuosi  A. Chakimovu, trumpai išdėstydama autoriaus mintis.

Daugeliui mūsų atrodo, kad  yra tiesiog išsigalvojimas, juk žmogus neturi savybės prisiminti savo ankstesnių gyvenimų, tokios patirties niekas negali paliudyti. Kita vertus, žmogus ar bet kuri kita gyva būtybė negimsta tarsi baltas lapas - gimdamas jis jau atsineša tam tikrą kiekį informacijos. Tai instinktai, charakteris. Kiekviena siela gimsta jau būdama asmenybe. Ji neprisimena ankstesnių savo gyvenimų, ta informacija yra ištrinama kaip nereikalinga, tačiau ji vis tiek išlieka intuicijos formoje. Tai gali būti nenumaldomas potraukis (pvz., piešti, būti dailininku arba dainuoti, šokti, būti šokėju) arba nenugalima baimė (aukščio, vandens ir pan., nors žmogus niekada neskendo ir nebuvo aukštai). Tai ir įrodo, kad gyvenimas, egzistavimas yra nepertraukiamas, nes gyva esybė naudojasi dar iki gimimo turėta informacija.
 
Dėl reinkarnacijos nesuvokimo arba netikėjimo ja atsiranda, susiformuoja "gyvenimo šia diena" filosofija - hedonizmas.  Tai gyvenimo būdas, kuomet siekiama patirti visus įmanomus malonumus, nepraleisti nei vienos progos, paimti kuo daugiau, nėra dėl ko varžytis ir nėra ko gėdytis, nes gyvenimas trumpas ir gyvename vieną kartą. Tai filosofija, kurioje į pirmą planą pastatomas ego ir troškimų tenkinimas, svarbiausia aš ir mano tikslai, o po manęs - nors ir tvanas. Pasak šios filosofijos propaguotojų, laimingiausi būtų narkomanai ir palaido elgesio žmonės. Tačiau tikrovė yra kita - jie yra nelaimingiausi ir labiausiai kenčia.

Nesuvokiant reinkarnacijos, labai suku patikėti pasaulio tvarka ir teisingumu. Juk viskas suvokiama tik vieno gyvenimo rėmuose. Kaip tuomet galima patikėti jaunų žmonių, kūdikių mirčių, apsigimimų, karų teisingumu? Pasaulis atrodo neteisingas, jame nėra tvarkos, o tai reiškia, kad Kūrėjas nėra teisingas, nes jis tai sukūrė. Arba kad iš viso nėra Kūrėjo, Aukščiausios valios ir teisingumo (paruošta pagal A. Chakimovo paskaitas).

Pasak N.G.Wolmer, dvasinė siela savo energiją, dvasingumą naudoja daugelyje įsikūnijimų tuo pat metu, nes dvasiniame pasaulyje laikas neegzistuoja. Visi sielos įsikūnijimai vyksta vienu metu. Todėl, kuomet siela įsikūnija, ji naudoja tik mažą dalelę savo šviesos kūno.

„Tiesą sakant, kai bandau žodžiais apibūdinti šį sudėtingą sielos buvimą aukščiau laiko esančioje realybėje, kurią matau įžvalgoje, regiu gyvenimą, kuriame praeitis – dabartis – ateitis yra tik maža šios realybės dedamoji, išgyvenama tarsi iš šono, neįnyrant į linijinio laiko tėkmę, kaip tai esti paprastų žmonių gyvenime. Joje visi įsikūnijimai yra nuolat esantys ir drauge pasibaigiantys, tuo pačiu metu kintantys ir nekintantys. Tai kažkuo primena nužydėjusios pienės struktūrą, kur kiekvienas pūkelis – įsikūnijimas, o siela – tai, kas yra centre. Kotas panašus į ryšį su pasaulio dvasiniu šaltiniu. Be abejo, tai tik grubus palyginimas, tačiau gal jis nors kiek padės pajausti išgyvenimą, kurį pati patyriau.

Nors daugelio protui tai, apie ką kalbu, turbūt atrodys labai sudėtinga, sielai būtent tokia būtis yra labai natūrali. Taigi, kai miršta žmogaus fizinis kūnas, sielai tai yra tiktai vieno jos įsikūnijimo grubiausiojo apvalkalo nykimo pradžia. Pokyčiai labiau paliečia astralinį, mentalinį, karminį sielos kūnus, kurie gyvena ilgiau nei fizinis. Pavyzdžiui, karminis kūnas, kol siela egzistuoja, niekad nemiršta, tik patiria pokyčius, virsmus – skirtingai nei astralinis. Jame kaupiama informacija – situacijų, sprendimų, poelgių, aplinkybių įrašai. Jis susieja asmenybę, visus žmogaus kūnus, sąmonę, pačią sielą su akašos kronikomis, kuriose yra įrašytas bet kokio įvykio, jausmo, minties, pojūčio, ketinimo įrašas – visa jo visuma, su smulkmenomis. Karminiame kūne kaupiasi didėjantis švytėjimas, kai auga bręstančios sielos dvasingumas, dorybingumas. Juk tas augantis dvasingumas, dorybingumas ir sudaro jos didėjančio švytėjimo esmę… Informacija kaupiama ir perduodama esminei sielos daliai, jos esminei informacijos talpyklei, įliejama į pagrindinį sielos išminties ir šviesos indą. Ši informacija apie patirtis, parnešamas iš visų įsikūnijimų, kartu su amžinosios dvasios išmintimi yra sielos evoliucijos pagrindas."

Rekomenduoju perskaityti:

7 gyvenimo stadijos. Dvasios evoliucijos kelias žmogiškoje patirtyje

N.G. Wolmer "Kaip atpažinti, jog aktualizavosi karmos valymosi procesai?" , II dalis,  III dalis,  IV dalis,  V dalis

OM SAT CIT ANANDA

***

KAS YRA ŽMOGUS - FIZINIS KŪNAS, SUBTILUS KŪNAS AR SIELA?

Paruošta pagal Oleg Gadeckij 
http://gadecky.ru/article/psihologiya-razvitiya-lichnosti

Kas yra subtilus kūnas?

"Išsiaiškinkime, kas tai yra subtilusis kūnas? Jame nusėda visos mūsų emocijos, jausmai, mintys ir išgyvenimai, taip pat ir subtilesni instinktai ir proto būsenos: garbė, valdžia, pagarba, pranašumai (puikybė)  – aš geresnis negu kiti. Šiuolaikinės reklamos mechanizmo poveikis taip pat nukreiptas į subtilųjį kūną. Iš televizorių ekranų sklinda: „Tu pirmas privalai tai turėti, stenkis“.

Sekdami šiomis subtiliomis energijomis mes nebūname žmogumi. Prieš 300 – 400 metų prancūzų armijos karininkas Renė Dekartas sakė: „Mąstau, vadinasi – egzistuoju“. Jis nebijojo mirties ir žinojo, kad jis nėra fizinis kūnas. Kūnas numirs, o jis ir toliau mąstys. Šiuolaikinio žmogaus formulė skamba kitaip: „Jeigu aš tenkinu savo kūno poreikius, reiškia, aš egzistuoju“.

Gyventi reikia pilnu tempu, kai kiekvieną dieną – šventė: valgyti, gerti, linksmintis. Jei visi šie malonumai yra, tuomet tai – gyvenimas. O jeigu jų nėra – koks gi tai gyvenimas? Ar žinote, kokią pagrindinę klaidą daro žmonės, kurdami santykius ir ateidami į šeimą su nuostata, kad svarbiausia yra patenkinti fizinio kūno poreikius, kad šeimoje jie bus laimingi, juos patenkindami? Įsivaizduokite, kad su jumis gyvena kažkas, kažkoks fizinis kūnas, ir jis mąsto taip: „viskas manęs tenkinimui!“.

Ką jūs jaučiate? Ar jus tokia pozicija įžeidžia? Ar jaučiate, kad nepriimate šio kūno, nes tai egoizmas? O kaip gyventi su egoistu? Ar kas nors svajoja susituokti su tokiu? Pabandykite  pagyventi, kai šeimoje nėra kantrybės, pagarbos, dėmesio vienas kitam, pasiaukojimo, pagalbos vienas kitam, ir pamatysite, kad santuoka netruks ilgai. Jūsų pakaks vos trims mėnesiams. Mes nesame nei fizinis, nei subtilusis kūnas. Mūsų siela nepriklauso tam, ji yra už viso to ribų.

Siela – tai Dievo dalelė, niekaip nesusijusi su šiuo pasauliu. Siela turi tik du poreikius: nesavanaudiškai išreikšti savo meilę, nelaukiant atsako, priimti meilę iš kažko, kas man ją duoda, vėl ją grąžinant. Siela gyvena šiose dviejose grynos meilės energijose, todėl mes privalome mokytis nesavanaudiškumo, mokytis kurti santykius, gyventi, dirbti ne dėl pinigų, karjeros ir prestižo. Paklausite, o kam tada dirbti? Dirbti reikia sielai, o ne grubiam fiziniam kūnui, kuris nori kažkuo pasitenkinti (atlyginimu, prestižu).

Tai reiškia, kad savo profesijoje ar veiklos sferoje mes kažkam galime išreikšti tą besąlygišką meilės jausmą. Jeigu jūs mokytojas – parodykite jį mokiniams, jeigu žmona – išreikškite jį savo vyro atžvilgiu, jeigu vyras – moters, žmonos, jeigu verslininkas - savo darbuotojų ir savo klientų atžvilgiu. Įsivaizduokite, jeigu visi žmonės gyventų tokioje dvasinėje sąmonėje, kaip jums atrodo, ar kas nors pasaulyje pasikeistų? Kas būtų? Rojus žemėje, laimės būsena, ir jokios narkomanijos, girtuoklysčių bei karų." Oleg Gadeckij 
http://gadecky.ru/article/psihologiya-razvitiya-lichnosti 

***

Vertinga paskaita, kurią rekomenduoju paklausyti:

"Kas yra žmogus savo dieviškoje visumoje? Kokie yra asmenybės bei Sielos ryšiai, uždaviniai? Kuo skiriasi asmenybės ir Sielos gyvenimas?"

N.G. WOLMER "Sakralus Žmogus. I Dalis. Asmenybės ir Sielos ryšiai"