Fantastinė istorija, kuri gali būti tiesa

Vos pažvelgiau jam akis, širdį pervėrė nenusakomas jausmas - lapino akys vėrė kiaurai ir tarsi sakė, jog pažįsta mane.

- Kadaise aš taip pat buvau žmogumi, - lėtai prašneko jis. - Vadino mane išminčiumi. Tačiau pernelyg mėgau mokyt kitus gyventi, nors niekas manęs neprašė. Štai kodėl dabar esu lapino kailyje.

- Kaip tai? - nustebau. - Argi gali žmogus būti lape, o lapė -  žmogumi? Nepaistyk niekų, - nusijuokiau garsiai ir tuoj pat nutilau, nes suvokiau, kad kalbuosi su lape!!! Kas tai? Sapnas ar hipnozė...? Haliucinacija? Išsigandau. Kūnu perbėgo šiurpuliukai, tačiau smalsumas nugalėjo ir nusprendžiau patikrinti, kas gi bus toliau.

- Gali. Tu taip pat nesi tu. Bent jau ne tas, kas manaisi esąs. Turi žmogaus kūną, kaip aš dabar turiu lapės. Tačiau tai nereiškia, kad tai ir esi tu, - lapinas susimąstęs nutilo.

Tikriausiai dabar galvoja,  ar ne be reikalo man tą pasakė, mintyse pagalvojau.

- Tu teisus, - puse lūpų nusišypsojo, ir aš supratau, kad jis skaito mano mintis. Dabar jau mano kūną kuteno ne šiurpuliukai – jis visiškai sustingo.

- Žmonės jau seniai pamiršo, kas yra iš tikrųjų. Jie laiko save mėsos ir kaulų kalnu ir įsivaizduoja, kad tas kalnas gali judėti pats savaime, tarsi tai būtų įmanoma, - lapinas nusikvatojo. - Tarsi automobilis gali važiuoti be vairuotojo... Tu taip pat nesi kūnas. Tu tik gyveni jame, - primerkęs akis, atsiduso. - Deja, kaip ir visi kiti, pamiršai apie tai. 

Jo akys buvo liūdnos ir gilios. Man spaudė širdį. Buvo blogas jausmas, tačiau nuojauta sakė, kad privalau juo tikėti. Atrodė, lyg jis sakytų tiesą  - nors neįtikėtiną, tačiau kažkokiu būdu įmanomą. Protas kuždėjo, kad tai nesąmonė, bet širdyje tikėjau lapinu – nežinau kaip, bet tiesiog žinojau, kad turiu jo paklausyti. 

- Papasakok savo istoriją, - paprašiau jo, - kas tau nutiko? Kodėl tu esi lapė ir kokiu būdu gali kalbėtis su žmogumi?

Lapinas ištiesė savo priekines letenas, pilvu priglusdamas prie žemės, ir pakvietė mane prisėsti.

- Ilga istorija, įsitaisyk patogiau, - žvilgsniu parodė man vietą  šalia savęs.

                     

-2-

Buvo šiltas rudens vakaras. Toks jaukus ir mielas, tarsi savi namai. Saulė jau leidosi, tačiau nebuvo nei vėjelio, o oras vos vos glostė odą netgi jos neliesdamas. Nusprendžiau prisėsti, kodėl gi ne? Lauke buvo malonu, o švelni ir tyra aplinka tarsi neleido pasišalinti, sakydama, kad tai būtų per didelė nuodėmė.

Be to, buvo smalsu. Privalėjau suprasti, kas čia vyksta. Ar aš sveiko proto? Galų gale, juk kažkaip galima tai paaiškinti? Prisėdau šalia nenuleisdamas akių ir bijodamas netgi garsiau kvėpuoti, tarsi tai būtų išbaidę lapiną (o gal sapną?), kurį be galo norėjosi tęsti. 

- Kadaise mes visi buvome laimingos ir absoliučiai patenkintos dvasinės sielos, - lapinas pritilo, tarsi skausmingas ilgesys draskytų jo širdį. - Būdamos mažytėmis dalelėmis absoliučios dvasinės visumos, mes ją sudarėme, tačiau buvome ir atskiros, kaip kibirkštėlės, šokančios ugnyje, arba kaip mikroskopinės šviesos dalelės, sudarančios spindulį. Būdamos visumos dalimi, priklausėme visumai - savo Viešpačiui, todėl mūsų gyvenimo tikslas ir didžiausia prasmė buvo juo rūpintis, gyventi dėl jo ir jam tarnauti – kaip skrandis tarnauja kūnui, nes per jį kūnas gauna maistą. Mes rūpinomės visuma, tarnaudami jai ir vieni kitiems, gyvenome ne dėl savęs, o dėl visumos ir dėl kitų sielų  - nuo to tiesiogiai priklausė mūsų pačių gerovė, todėl kitaip ir nebuvo įmanoma. Lygiai taip pat Viešpats rūpinosi mumis,  savo dalelėmis, tarsi savimi, nes mes ir buvome jis . Tačiau reikėjo tik vienai sekundei pagalvoti apie tai, kas būtų, jeigu būčiau savarankiškas, nuo nieko nepriklausomas ir galėčiau gyventi sau ir dėl savęs - ir tą pat akimirką buvau nublokštas čia, į Žemę. Kad įgyčiau šią patirtį. Beje, kaip ir tu, - pažvelgęs man į akis, lapinas šyptelėjo, tačiau šypsena nebuvo kandi. Ji buvo liūdna, bet draugiška, gal net užjaučianti.  Tarsi žinotų, kaip aš turėčiau jaustis, nors aš pats apie tai neturėjau ir žalio supratimo.

- Tuo metu kiekvienas sielos noras buvo išpildomas akimirksniu, be jokio uždelsimo, - pridūrė jis. -  Visi mes čia Žemėje esame dėl tos pačios priežasties - panorome sužinoti, ką reiškia gyventi nuo visumos atskirai. Panorome patirti atskirtį. Nuo to laiko prabėgo milijonai gyvenimų... vis iš naujo... ir iš naujo... daugelio jų neprisimenu, tačiau Viešpats paliko man galimybę prisiminti tai, dėl ko aš čia. Tokios galimybės nei tu, nei daugelis žmonių Žemėje neturi. 

Po sekundėlę trukusios tylos  lapinas tęsė:

- Būdamas žmogumi, šia istorija, mūsų kilmės istorija, norėjau pasidalinti su visais, tačiau nemokėjau, nežinojau kaip - stengiausi mokyti neišmanėlius, nesuprasdamas, kad ne visi yra tam pasiruošę. Štai ir gavau lapino kūną šiame gyvenime, kad pats, stebėdamas žmones iš šalies, galėčiau pasimokyti išminties. Juk aš esu Žemėje, kuri tarp kitko, ir yra sukurta tam, kad sielos galėtų mokytis, įgyt patirties ir plėstis. Ir prisimintų tai, kas yra iš tikrųjų.

Lapinas žiūrėjo į mane ir, tarsi suprasdamas, kad aš vis dar negaliu patikėti tuo, kas vyksta, pridūrė:

- Kalbėti aš galiu su jumis mintyse - tokį gebėjimą kadaise turėjo visi žmonės Žemėje. Tik per laiką, po truputį degraduodami, jį prarado.

- Degraduodami? Kaip tai degraduodami? - sušukau neišlaikęs. Pats nežinau, kodėl mano dėmesį taip staiga patraukė būtent ši tema. Matomai, labai stengiausi surasti argumentų, kuriais galėčiau paneigti lapino teiginius.  - Juk dabar technologijų ir neįtikėtinos pažangos amžius! Tik pažvelk, kiek žmogus pasiekė - informacija, kompiuteriai, susisiekimas, medicina... O juk vos prieš porą šimtų metų net nežinojo, kaip naudotis elektra. Tu TAI vadini degradavimu? - paniekinamai vyptelėjau. Jau dabar tai tikrai pliurpia nesąmones, mintyse dar pagalvojau, ir susiruošiau kilti, tačiau lapino žvilgsnis prirakino mane prie žemės - supratau, kad jis nejuokauja.

- Būtent - degraduoja! Tai, ką tu vadini pasiekimais,  tėra tik išorinė pusė. Visos technologijos ir mokslinė pažanga - tai tik materija. Ji pasmerkta pasenti ir  išnykti. Pagalvok, juk tai, kas prieš du šimtus metų atrodė kaip tobuliausia pažanga, šiuo metu jau laikoma kaip beviltiška atgyvena. Šiuolaikinis žmogus negali įsivaizduoti, kaip galima gyventi be automobilio ar autobuso, nors kažkada judėjimas arklių pagalba buvo laikomas nauju visuomenės vystymosi etapu. Ar įsivaizduoji, kas būtų, jeigu jums ir dabar tektų keliauti arkliais?

- Būtent tai ir turiu omenyje - visuomenė progresuoja, kuria ir vystosi. Čia tu teigi priešingai, kad mes degraduojame.

- Tai argi pažanga gali būti vadinama tai, kas šiandien yra pažanga, o rytoj jau nėra? Tai tėra tik iliuzija! Ar žmogus, persikėlęs iš vienos vietos į kitą automobiliu, yra laimingesnis už tą, kuris tą padarė traukiniu ar pėsčiomis? Juk svarbiausia yra tikslas - pasiekti numatytą vietą. O kojos, automobilis, arklys - tai tik priemonės. Skirtingos arba įvairios. Mažiau ar daugiau tinkamos tam tikram laikmečiui. Vienos patogesnės, kitos mažiau patogios. Tik ar patogumas - tai progreso rodiklis? Gal ir patogiau yra gyventi prie elektros šviesos, nes gali ją įjungti ir tuomet, kai saulė jau nusileidusi. Tačiau kas pasakė, kad gyventi ne gamtos nustatytu ritmu yra sveikiau ir teisingiau? Tokiu būdu gyvenate, linksminatės, dirbate naktį, o miegate dieną, nes turite elektros šviesą. Ir patys nejaučiate, kaip dėl to prarandate energiją, sergate depresija ir kitomis nervų ligomis, neturite noro gyventi, netenkate sveikatos, nes tikrasis energijos ir šviesos šaltinis yra Saulė, o ne elektra. Tai ar elektros šviesa iš tikrųjų yra progresas? Ji tik pakaitalas. Ji yra gaminama, vadinasi - materiali. Tai, kas materialu, yra išorė. O tikroji pažanga arba progresas yra galimas tik  viduje. Vien dėl to, kad viskas, kas yra išorėje, arba tai, kas yra materialu, yra pasmerkta žūti... išnykti. Taip, kaip ir mūsų kūnai. „Dulke gimei, dulke ir mirsi“. Taip kalbama apie mūsų kūnus. Tačiau ne apie dvasią. Siela yra dvasia. Ji neišnyksta, priešingai negu kūnas. Ji amžina. Ji neatsirado, dėl to ir negali išnykti.

- Tai tu kalbi apie vidinį progresą, dvasinę pažangą? Ir teigi, kad visuomenė dvasiškai degraduoja?

- Na, žinoma!  - lapinas nusišypsojo. - Jeigu visatoje ir gali būti kažkoks progresas, tai jis yra tik dvasinis. Viskas, kas materialu, turi atsirasti. Kas atsiranda, tas kurį laiką egzistuoja, sensta, o tada išnyksta. Toks dėsnis. Viskas, kas sukurta ar pagaminta, yra laikina. Taip ir materialioji pažanga - ji tik laikina. Tačiau dvasinė pažanga - visai kas kita. Tai amžina! - lapinas pakėlė ištiestą smilių, rodydamas į dangų.

- Iš viso to, ką pasakei, aš supratau tiek, kad aš nesu šis kūnas, nors visada maniau kitaip. Aš esu ta dalelė, kuri gyvena šiame kūne, ir tu ją vadini siela? Ji yra dvasinė, todėl neapčiuopiama, nes mes galime apčiuopti tik tai, kas materialu. Tačiau ji yra amžina, nes nesukurta, todėl negali išnykti. Ir šios dalelės arba sielos pažanga, dvasinė pažanga, taip pat yra amžina ir niekur neišnyksta. Kaip taip gali būti?

- Visiškai teisingai. Tu dėmesingas pašnekovas ir moki atidžiai klausytis, - lapinas buvo patenkintas mano susidomėjimu. - Dvasinė pažanga niekur neišnyksta, nes siela, keliaudama iš kūno į kūną, ją perkelia kartu su savimi. Pažanga arba evoliucija yra joje, kaip jos vidinė savybė. Kaip liepsnos savybė yra šiluma. Perkelk ugnį į kitą vietą, ir šiluma persikels kartu su ja. Taip ir pažanga. Jeigu siela, gyvendama Žemėje, išmoksta kokią nors pamoką,  ji įgyja patirties ir tokiu būdu vystosi, progresuoja. Ši patirtis arba evoliucija nėra materiali, todėl ji yra amžina.

- Bet juk tai puiku!  Visuomet klausdavau savęs, kokia gi prasmė gyventi, jeigu vis tiek visi mirsime? Atrodo, pagaliau supratau, kad prasmė yra, ir ši mintis mane tikrai džiugina.

Ir iš tikrųjų, klausantis lapino, man palengvėjo. Tarsi jis būtų atsakęs į pagrindinį mano gyvenimo klausimą, apie kurį retkarčiais susimąstydavau, kai gyvenime ypač nesisekdavo ar apnikdavo liūdnos mintys. Kokia viso to prasmė? Atsakymo nebuvo. Buvo tik tuštuma. Ir ji kankino. Tarsi degino, tarsi graužė... kaip graužia nežinia. Ir dabar aš nežinojau, ar tai, ką kalba lapinas, yra tiesa, juk to nepatikrinsi. Tačiau tai bent jau užpildė tuštumą. Pasidarė lengviau. „Tai bent jau kažkoks atsakymas. Bent jau šiek tiek paaiškina. Tai bet kokiu atveju yra geriau negu iš viso neturėti atsakymo, neturėti jokio paaiškinimo. Gyventi, nežinant dėl ko tu gyveni, yra kančia. Bent jau man - visada buvo“, - mintyse mąsčiau. Ir dabar, lapino akivaizdoje, aš norėjau tikėti, kad gyventi yra prasmė. Jaučiau tai, nors protu nesuvokiau ir niekaip negalėjau pasakyti, kad aš ŽINAU atsakymą. Tačiau aš tikėjau. Ir pasižadėjau, kad nuo šiol visuomet tikėsiu, kad viskas, kas su manimi vyksta ir kas man nutinka, turi prasmę, net jei aš tuo metu ir nesuvokiu, kokią.

-3-

Lapinas sujudo ir aš pabudau iš apmąstymų. Atrodo, jis norėjo dar kažką pasakyti.

- Taigi... grįžtant prie degradavimo. Argi jūs, žmonės, karta iš kartos vis nesakote vieni kitiems, kad „na,  jau mūsų laikais tai taip nebuvo“?

- Taip, tą aš dažnai girdžiu. Tiksliau, girdėjau iš vyresnių, kai buvau mažas. O dabar retkarčiais pagaunu pats save sakantį, - susijuokiau.

- Na, matai? Argi tai ne aiškiai parodo, kad žmonės degraduoja? Su kiekviena karta dvasinis sąstingis tampa vis gilesnis, vis platesnis. Tai natūralu. Visuomenė, kaip ir visa gamta, turi savo vystymosi ciklą. Yra dvasinio augimo ir klestėjimo metas, po kurio seka sąstingis ir žlugimas. Tuomet ciklas kartojasi. Mes gyvename tokiu metu, kuomet visuomenė dvasiškai žlunga, todėl nėra nieko keisto tame, kad dvasinis gyvenimas skursta. Iš kartos į kartą žmonės vis sunkiau prisimena, kas jie tokie, vis labiau atitolsta nuo savo sielos ir nuo dvasios, tampa vis savanaudiškesni ir sumaterialėję, vis abejingesni ir šaltesni. Tačiau trokštančių pabusti ar netgi jau pabudusių sielų  būna visais laikais. Tokių aš ir ieškau, norėdamas joms padėti. 

- Ir tu manai, kad aš esu toks? Juk kitaip nepasakotum man visų šių dalykų?

- Be abejo. Viltis visada yra ir pabandyti visuomet verta. Be to, jau matau, kad mano pastangos nenuėjo veltui, - lapinas pamerkė akį, o aš žvilgsnį nudelbiau žemyn, tarsi susigėdęs dėl to, kad iki šiol buvau toks nesusipratęs.

- Na, bet kas iš to? Tarkim, aš jau supratau, kad nesu kūnas, o esu siela. Kitaip dėl to nesijaučiu. Ar turėčiau?

- Neskubėk. Tam, kad pajaustum save kaip sielą, turi tam pasiruošti. Dabar tą padaryti tau trukdo materiali aplinka, tavo protas, mintys ir fizinis kūnas. Tai ir tavo patirtis, pasaulėžiūra, ir įdiegtos nuomonės, stereotipai. Tai žinios, kurias tu įgijai ir turi. Visa tai yra iliuzija, kurią palaiko tavo ego. Tai jis siekia priversti tave galvoti, jog privalai gyventi sau ir dėl savęs. Jeigu prisimeni, nuo to ir prasidėjo istorija...

- Taip, taip... žinoma prisimenu. Atrodo, kad tai ir buvo problemų pradžia. Na, juk mes čia Žemėje mokomės, per daugelį gyvenimų turime subręsti ir suprasti, kas esame iš tikrųjų. Tai vadinasi, čia mūsų ego dėl to ir kaltas?

- Teisingai. Ego neleidžia mums pajausti savo sielos, kuri neabejotinai žino, kas yra tiesa. Ji trokšta sugrįžti į dvasinį pasaulį, kur galėtų vėl ištikimai tarnauti visumai, įsilieti į jos harmoniją. Ir jeigu pajaustum save kaip sielą, norėtum to paties, ko nori ji. Deja, kol supranti save kaip fizinį kūną, tenori tenkinti savo ego poreikius, kurie yra begaliniai ir nepatenkinami. Tai tas pats, kaip ugnies gesinimas žibalu – kuo daugiau troškimų pildysi, tuo daugiau jų kils. Kad ir kiek bebūtų žmogus visko pertekęs, jis jaus amžiną sielos alkį. Sielos, trokštančios mylėti, rūpintis ir tarnauti kitiems. Šis alkis nenumalšinamas jokiomis materialiomis priemonėmis, jokie pasaulio turtai nei pataikavimas ego poreikiams negali patenkinti sielos – jai reikalingas dvasinis pasitenkinimas.

- Taip, suprantu, bet... Kiekvienas žmogus nori būti gražus ir sveikas, gerai jaustis, turėti patogius ir jaukius namus, mielą širdžiai veiklą, mylėti ir būti mylimas. Argi tai nėra laimė?

- Be abejo, yra. Žmogus taip ir įsivaizduoja laimę, siekdamas visų tavo išvardintų dalykų. Bet jeigu jis nepuoselėja savo vidinės pusės, nesivysto dvasiškai, vargu ar visa tai įmanoma. Atvirkščiai, jeigu nėra vidinio ryšio su savimi, žmogus yra pasmerktas nuolat daryti klaidas, jis priima neteisingus sprendimus, nes veikia skatinamas savo ego troškimų, o neramus protas galutinai jį suklaidina. Taip jūs tik vaikotės vis naujesnių ir geresnių automobilių, gražesnių nei kaimyno drabužių, kompiuterių, telefonų, daiktų, be kurių galima apsieiti. Taip prarandate sveikatą, nes dirbate tam, kad sunkiai uždirbtus pinigus išleistumėte savo ego patenkinimui. O šis tik sukuria iliuziją, kad jį patenkinę būsite laimingi. Tuo tarpu laimė - tai vidinis jausmas. Jis nepriklauso nuo išorinių materialių aplinkybių ir sąlygų. Laimingas žmogus gali būti tik tada, jeigu atsisuka į savo sielą ir klausosi jos balso, jeigu tenkina jos, o ne ego poreikius. O jie labai paprasti - tai meilė, atsidavimas ir nesavanaudiškumas. Vietoje to žmogus tuokiasi ir kuria šeimą, tikėdamasis naudotis savo antrąją puse, kad ji padarytų jį laimingu. Retas kuris šiais laikais susimąsto, kad jis turi gyventi dėl savo antrosios pusės, o ne ją išnaudoti, „vartoti“ savo tikslų pasiekimui. Jeigu taip galvotų kiekvienas, Žemėje būtų rojus. Ir kaip gali būti laimė šeimoje, jeigu kiekvienas egoistiškai galvoja, kad antroji pusė turi padaryti jį laimingu? Tai neįmanoma! Laimė įmanoma tik tada, kai žmogus orientuotas į tai, ką gali duoti, o ne ką paimti iš kito.

Aš susimąsčiau ir apgalvojau savo gyvenimą. Iš tikrųjų, visuomet jausdavausi blogai, kuomet priimdavau sprendimus, galvodamas apie savo naudą. Kaip taisyklė, tokie sprendimai niekada neišeidavo į gera, anksčiau ar vėliau tekdavo pačiam nuo jų nukentėti arba dvasiškai, arba materialiai. Nejaugi čia ir slypi paslaptis? Juk būtų taip paprasta priimti sprendimus vien vadovaujantis šia elementaria taisykle - galvok ne vien apie save, bet ir apie kitus, ir viskas bus gerai. Kiek daug galvos skausmo atkristų! Paprasčiausiai  pasirinkimo, kaip pasielgti, galimybės sumažėtų iki minimumo.

- Bet tuomet  kodėl mes taip bijome, kad taip elgdamiesi patys save nuskriausime? Jeigu nesirūpinsiu savimi, tai kas tada manimi pasirūpins? Tikrai niekas! Kaip banaliai sakoma liaudyje, juk skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas.

- Čia ir vėl tave klaidina tavo ego. Jis atsakingas už tavo saugumą, už savisaugos jausmą. Deja, kaip jau minėjau, ego turi savybę sukurti iliuziją. Ir šis jausmas, kad tu būsi saugus tik tada, jei rūpinsiesi  vien savimi, yra ego sukurta iliuzija. Iš tikrųjų tik Dievas gali mumis pasirūpinti. Kiekviena siela jam yra be galo svarbi, brangi ir mylima, ir kiekvienam iš mūsų yra skirta patirti viską, ko mums reikia, kad mūsų sielos galėtų sugrįžti į savo namus - dvasinį pasaulį. Tai reiškia, kad viskas, kas su mumis vyksta, mums tik į gera. Savanaudiškumas  ir rūpinimasis vien savo gerove yra ne sielos, o ego savybė. Tuo tarpu gamtos dėsniai visada mus kreipia dvasinio tobulėjimo linkme, o veikdami prieš juos, gauname atitinkamą atsaką. Kaip ir visuomenėje turime prisiimti atsakomybę už įstatymų ir teisinių normų pažeidimus, taip ir gyvenime. Taigi, likimas mus moko rūpintis ne tik savimi, o ir kitais, gyventi siekiant ne materialių rezultatų, o sielos poreikių tenkinimo.

Klausydamas lapino, supratau, kiek daug klaidų gyvenime padariau, vadovaudamasis savo ego nurodymais. Širdį suspaudė begalinis apgailestavimas, kodėl aš to nesuvokiau anksčiau?! Turbūt tam, kaip ir viskam gyvenime, turi ateiti tam tikras laikas. Juk ne be reikalo šis lapinas atsidūrė mano kelyje būtent dabar. Jeigu viskas gyvenime turi prasmę, vadinasi, atėjo laikas ir man suprasti visa tai, kas iki šiol buvo didelė paslaptis. 

Mums besikalbant sutemo, tačiau oras nebebuvo vėsus, nors ir rudeniškas. Gamta atrodė švelniai pribrendusi, tarsi būtų pasiruošusi kažkam svarbaus, ypatingo. Galbūt tik įsivaizdavau, tačiau ši tauri rudeniška aplinka atitiko mano vidinę būseną, ir tai negalėjo būti atsitiktinumas. Jaučiau, kad atėjo laikas dideliems pokyčiams, o mano gyvenimas nuo šiol bus kitoks - ramesnis, išmintingesnis.  Ir aš žinojau... žinojau, kad tai subrandins be galo skanius, sultingus ir vertingus vaisius. Buvau dėkingas lapinui, o jis po šio pokalbio atrodė laisvesnis ir šviesesnis, tarsi dalis naštos būtų nukritusi jam nuo pečių.

-4-

Lapinui pakilus supratau, kad jis ketina mane palikti. Tačiau turėjau dar tiek daug klausimų! Sunerimęs tariau:

- Ar tu jau išeini?

- Taip, man metas, - lapinas šypsojosi akimis. Jo žvilgsnis buvo šiltas ir tuo pačiu labai stiprus. Jo vidinė galia liejosi veržlia srove, atrodė, kad joje buvo sukaupta šimtmečių išmintis. - Žinau, kad turi daug klausimų. Tačiau manęs tau daugiau nebereikės. Tu turi savo asmeninį patarėją, - šyptelėjo padrąsindamas.

- Mmmm...? - numykiau. - Nesu tikras, kad tave supratau. Ką turi omenyje?

- Nagi... pagalvok! - lapinas juokėsi. - Juk dabar jau žinai, kas esi.

- Taip, visiškai teisingai! Aš esu amžinai esanti siela ir turiu šimtus gyvenimų kauptą patirtį. Vadinasi, aš pats turiu žinoti visus atsakymus?

- Be abejo! Tik mokėk išgirsti pats save, kreipkis į savo vidų, tiesiog nuoširdžiai užduok  klausimą ir gausi visus atsakymus. Tik nemeluok sau. Juk tai yra visiškai paprasta, kai supranti, kur kalba tavo protas ir ego, o kur širdis. Ji žino visus atsakymus. O sąžinė - jos didžiausia pagalbininkė. Daugelis žmonių ignoruoja sąžinę, nes ji labai dažnai prieštarauja ego nurodymams. O tai yra neteisinga. Tik sąžinė gali nurodyti tikrąjį kelią, tik klausydamas sąžinės balso būsi tikras, kad gyvenime nedarysi klaidų. Sąžinė - Aukščiausios Sąmonės balsas, jis visada teisingas. Jis tau neleis suklysti ir pasielgti blogai, o tavo vidinis Aš atsakys į visus tavo klausimus. Nuramink savo protą, išmok sutramdyti savo ego, leisk vadovauti sielai bei sąžinei. Galiu užtikrinti, kad taip niekada nesuklysi ir eisi teisingu keliu. Linkiu tau sėkmės!

Mes atsisveikinome ir, nors jau buvo gili naktis, mintys nepaliko manęs. Buvau apstulbęs, suglumęs ir priblokštas. Kažkas mano viduje apsivertė. Suvokiau, kad nuo šiol viskas bus kitaip, tačiau taip pat supratau, kad tai tik naujo kelio pradžia. Turėčiau viską permąstyti, visus savo gyvenimo įvykius įvertinti iš naujo ir pagalvoti, ką turiu iš jų išmokti. Visuomet maniau, kad nesu kaltas dėl savo gyvenimo nesėkmių, tačiau dabar jau žinau, kad tai tebuvo pamokos ir kad mes visada sukuriame atsaką savo veiksmais. Taip, buvo atvejų, kai maniau, kad esu nukentėjusi pusė. Netgi klausiau savęs, kodėl turiu taip kentėti? Ar dabar turėčiau pergalvoti ir paieškoti savo atsakomybės? Tikriausiai. Jeigu man buvo skirtas kažkoks išbandymas, vadinasi, ne be reikalo. Juk blogų žmonių nėra, visos sielos yra vienodai brangios ir mylimos Dievo, bet kiekviena siela gauna atlygį pagal savo veiksmus. Jeigu man kažkas padarė kažką blogo, vadinasi, tai yra atsakas, todėl turėčiau visų pirma pagalvoti apie tai, kodėl ir kuo tokią reakciją iššaukiau.

Ką gi, laukia sunkus darbelis. Tiesiog milžiniškas darbas su savimi. Viduje tiek purvo - senų nuoskaudų,  nusivylimų, kartėlio, netgi pykčio ir neapykantos. Teks visa tai iškuopti. Žinau, kad privalau tai padaryti, priešingu atveju, kaip sakė lapinas, niekada neišgirsiu savo vidinio balso, savo sielos balso. O to aš tikrai nenoriu - jau žinau, kad gyvenime pakankamai pridariau klaidų ir nesu nusiteikęs taip gyventi toliau. Noriu atrasti ramybę, stabilumą ir harmoniją su savimi, todėl nusprendžiau, kad pirma, ką turiu padaryti - tas nuosėdas išsivalyti. Išanalizuoti visas per gyvenimą gautas pamokas ir jas išmokti. Tikiuosi, tuomet mano protas nurims ir netrukdys išgirsti sielos balso. Turėsiu išmokti į jį įsiklausyti. Žinau, kad nebus lengva, tačiau taip, kaip gyvenau iki šiol, daugiau gyventi nenoriu - susitikimas su lapinu apvertė aukštyn kojom visą mano sąmonę. Supratau, kad toks gyvenimas, kokį gyvenau iki šiol, yra pilnas klaidų ir kančios bei tuščios vilties, kad kada nors bus geriau. Tačiau dabar jau žinau, kad laimė - tai vidinė būsena, nepriklausanti nuo išorinių aplinkybių. Jeigu noriu geresnio gyvenimo, jeigu noriu būti laimingas,  tam yra tik vienas būdas - darbas su savimi.