Dvasinis tobulėjimas - kas iš tiesų tai yra?

"Tik tas gyvena iš tikrųjų, kuris siekia suvokti savo tikrąją prigimtį - šiame pasaulyje tai vienintelis vertingas tikslas, kuris nutraukia būsimų gimimų ratą; visi kiti egzistuoja kaip asilai". Joga Vasištha

 

Įžanga. Kokia gyvenimo prasmė ir kodėl aš apie tai rašau?

Kartais kasdienybė mus taip įtraukia, kad pamirštame, kas esame. Pamirštame, kad turime gyventi šią akimirką, vietoje to nuolat galvodami apie praeitį arba svajodami apie ateitį, kurioje mes neva būsime laimingi. Deja, tai yra iliuzija. Jeigu žmogus negali būti laimingas čia ir dabar, jis veltui leidžia savo gyvenimą, kadangi ta akimirka, apie kurią svajoja, taip pat taps dabartimi, tačiau be laimės, nes jis tiesiog nemokės būti laimingu dabartyje, keldamas sau naujus materialius tikslus, kurdamas troškimus, lipdydamas svajones, kurias neva pasiekęs jis pagaliau bus laimingas. Kaip toje pasakoje be galo... Ir kodėl gi visa tai vyksta - nuolatiniai ir vis didėjantys troškimai, gimdantys vis didesnes kančias ir nepasitenkinimą? Visa tai tik todėl, kad žmogus nori būti laimingas, tačiau nežino, kaip to pasiekti.

Aš taip pat su tuo susidūriau. Ir kuomet gyvenimas mane prispaudė taip, kad nebeturėjau kur dėtis, nes kovai su juo jau buvo išeikvotos visos jėgos, nori nenori privalėjau pasinerti į save, kad surasčiau atsakymus. Kito kelio tiesiog nebuvo. Kėliau klausimus pati sau ir stengiausi atrasti atsakymus. Daugelis jų atėjo savaime, iš širdies,  po didelių vidinių išgyvenimų, kiti išlindo tiesiog ieškant  informacijos apie tai, kas iki tol man buvo visiška tamsa ir paslaptis - dvasinis pasaulis. Ir šiuo metu vis dar tebeieškau. Tačiau ši vidinė dvasinė patirtis man atrodo tokia svarbi, kad noriu ja pasidalinti su visais. Noriu paskatinti visus ieškoti dvasinių turtų, nes tik jie šiame gyvenime turi prasmę. Juk mūsų gyvenimo tikslas - tai dvasinis augimas, evoliucija. Mes gyvename tam, kad tobulėtume, išmokdami gyvenimo duodamas pamokas. Tam, kad vystytume savo dvasinį potencialą, kuris neturi ribų, tačiau daugelyje mūsų yra užneštas storu dulkių sluoksniu, kurį iš pradžių reikia kruopščiai nuvalyti. Taigi, linkiu sėkmės visiems šiame sunkiame apsivalymo ir dvasinio augimo kelyje. 

Iš pradžių rašiau šį dienoraštį sau, kadangi išgyvenau didelę kančią – nesutarimo su savimi, nežinojimo, kuriuo keliu eiti, nesupratimo, ką turėčiau daryti ir kaip elgtis. Nuolatinės nesėkmės ir buvimas duobėje tiek fiziškai, tiek emociškai, tiek buityje privertė atsitraukti nuo savo materialiosios būties, pažvelgti į savo problemas iš šalies. Tokiu būdu kilo daugybė klausimų. Atsakymų į juos ieškojimas ir suradimas suteikė tam tikrą vidinį nusiraminimą, o nusiraminus pradėjo aiškėti ir tai, kuriuo keliu turiu eiti. Tai dvasinis kelias.

Tuomet nusprendžiau užrašyti atsakymus, kuriuos surandu, nes tokiu būdu galiu sąmoningai juos suvokti, ištraukti iš pasąmonės gelmių į dienos šviesą. Taigi, rašau visų pirma sau ir dėl savęs. Bet tuo pačiu noriu, kad šiuo keliu eitų ir man artimi bei brangūs žmonės, tai pat tikiuosi, kad mano surasti atsakymai bus naudingi ne tik man, ne tik mano šeimai, bet taip pat ir visiems dvasiškai sergantiems ir palūžusiems žmonėms, kaip ir tiems, kurie blaškosi savo nežinojimo tamsoje, to net nesuvokdami, tik suprasdami, kad, deja, nėra laimingi, nors ir turėdami viską, ko trokšta. Arba nelaimingi dėl to, kad trokšta, bet to negali turėti.

Tik vėliau, studijuodama Trečiojo tūkstantmečio psichologiją, aptikau mintį, kad dvasinės žinios galutinai įsisavinamos tik tada, kai jos išgyvenamos praktiškai ir perduodamos kitiems. Taigi, gavau dar vieną motyvaciją tai daryti.

Tuo pačiu norėčiau pabrėžti, kad viskas, ką parašiau, gimė mano galvoje ir širdyje kaip mąstymo, įsiklausymo į save ir ieškojimo rezultatas. Vėliau nejučia pradėjau ieškoti informacijos, kuri patvirtintų arba atmestų mano požiūrį, taip atradau Leonardo da Vinčio gyvenimo išmintį, senovinius Vedų raštus, kuriuos tyrinėti paskatino nuostabios daktaro O.G.Torsunovo, Olego Gadeckio, Aleksandro Chakimovo knygos bei paskaitos ir dar daug kitų filosofinių šaltinių, kas ne tik patvirtino mano prielaidas, bet atsakė į dar daugiau man kylančių klausimų ir praplėtė domėjimosi dvasiniu augimu ribas iki begalybės (o gal net beprotybės? :D). Nesu religinga, nesilaikau nei vienos religijos tradicijų, tačiau esu tikinti. Dvasinio ieškojimo kelyje atsakymų ieškau ir šventraščiuose, kuriuose užkoduota glūdi pati giliausia pasaulio išmintis, ir filosofinėje literatūroje. Man tai natūralu, nes turiu istorinį-filosofinį išsilavinimą, teko studijuoti ir religijotyrą.

Nepretenduoju į tiesą. Atvirai sakant, aš nežinau, kas yra tiesa, šių atsakymų į mano klausimus neįmanoma patikrinti, tai tik MANO atsakymai į MANO klausimus. Tačiau jeigu kam nors iškyla panašūs klausimai ar norisi ieškoti dvasinės prasmės, galbūt mano pamąstymai paskatins gilintis į save. O jeigu sukels abejones ar dvasines diskusijas, nuo to bus tik geriau, kadangi tik abejonėse, diskusijose ir ginčuose gimsta tiesa. Abejojimas – tai ženklas, kad mes mąstome.

DVASINIS TOBULĖJIMAS. KAS IŠ TIESŲ TAI YRA?

Ne vienam iš mūsų po didelių sukrėtimų arba jų metu, tada, kai gyvenimo našta, atrodo, tapo nepakeliama, tenka atsisukti į dvasią, prašyti jos pagalbos. Nors iki tol gyvenome savo materialioje kasdienybėje net neprisimindami savo dvasinės pusės, švelniai užliūliuoti materialių iliuzijų ir pamiršę, kas iš tiesų esame.

Sukrėtimas pažadina. Tačiau vietoje to, kad įsigilintume į savo esybę, prigimtį, paieškotume priežasčių, nulėmusių tokias pasekmes, puolame į kitą kraštutinumą - desperatiškai atmesdami fizinę savo prigimties pusę, kaltindami ją dėl visų mums nutikusių bėdų, imame siekti nušvitimo.

O juk gyvenime viskas svarbu - ir materialioji, ir dvasinė mūsų prigimtis. Ignoruodami vieną iš jų,  niekada nepasieksime balanso, taip reikalingo mūsų evoliucijai, kuri ir yra gyvenimo tikslas ir prasmė. 

Nušvitimo  negalime siekti. Tai jis mus pasieks tada, kai ateis tam laikas, kai subręsime savo evoliucijoje. Siekti mums reikia ne nušvitimo, o savo dvasinės prigimties vystymo, sąmoningumo plėtimo. Tai reiškia, kad turime siekti tapti gerais žmonėmis. Turime išmokti mylėti.

Knyga apie tai, kaip suvokti savo prigimtį, kaip ją vystyti ir tobulinti, apie tai, ką mes veikiame Žemėje, kokia mūsų gyvenimo paskirtis ir tikslas, apie tai, kaip padėti sau dvasinėje evoliucijoje ir kodėl ji yra tokia svarbi. Čia rasite mano atsakymus į šiuos klausimus. Bet aš visada skatinsiu paieškoti savų. Ir klausimų, ir atsakymų. Tegul ši knyga bus inspiracija tai padaryti.

TURINYS:

I.Įžanga. Kokia gyvenimo prasmė ir kodėl ašapie tai rašau?
II.Materija ir dvasia. 
III. Kas yra dvasinė praktika? 
IV. Vargšas turtuolis ir turtingas vargšas.
V. Evoliucija. 
VI. Žmogaus prigimtis. 
VII. Kurioje tu pusėje - gėrio ar blogio?
VIII. Nori pakeisti pasaulį?
IX. Kaip mylėti?
X.Sąmoningumas - tai laisvė  
XI. Tiesa - kiekvienam sava?
XII. Vidiniai demonai
XIII. Gyvenimas širdimi
XIV. Įsakymai savajam Aš


KNYGĄ GALIMA ATSISIŲSTI PDF FORMATU

Labai lauksiu jūsų komentarų, minčių, išvadų. Man būtų labai įdomu išgirsti, ar šie užrašai yra panaudojami praktikoje ir kaip. Jeigu tai ką nors pakeitė ar keičia jūsų gyvenime, pasidalinkite, prašau, savo patirtimi. Ji gali būti naudinga kitiems. 

Patogesniam susisiekimui kviečiu prisijungti prie mano Facebook paskyros. Jeigu patiks tai, ką rašau, prašau pasidalinti. Ačiū. 

 
 

„Tatai  jūsų viduje. Tai, ko ieško n e i š s i v y s t ę s žmogus, yra išorėje. O tai, ko ieško toliau pažengęs žmogus, yra jo paties viduje.“ Konfucijus

Kilkime aukštyn drauge