Man patinka

MIKHAIL NAIMY. MIRDADO KNYGA
https://www.youtube.com/watch?v=Vz0GPaxAqvc

Čia tik nedidelė ištrauka, kuri taip patepė mano ausis medumi, kad negaliu nustoti kaifuoti.

"Я - и есть то самое Творящее Слово <...>

Просто сказав “Я”, вы даете жизнь целому сонму слов; каждое слово - это символ вещи; каждая вещь - это символ мира; каждый мир - это частица вселенной. Вся же вселенная - это творение вашего Я, которое одновременно и творец и создание. И если есть кошмары в вашей вселенной, то знайте, что к жизни они вызваны единственно вашим Я.

Мирдад хотел бы, чтобы вы также знали, что если что-то может сотворить, то оно же может и уничтожить.

Каков создатель, таково и создание. Так может ли кто-нибудь превзойти себя в творении? Или не дотянуться до себя? Себя, только себя - не больше, но и не меньше - творит создатель.

Я - это бьющий фонтан, откуда все вытекает, и куда все возвращается. Каков фонтан, таково и течение.

Я - это волшебная палочка. Но может ли палочка хоть во что-нибудь вдохнуть дыхание иное, чем то, которым обладает маг? Каков маг, таковы и результаты магии.

Следовательно, каково ваше Сознание, таково и ваше Я. Каково ваше Я, таков и ваш мир. Если оно ясно и определенно, то и мир ваш будет ясным и определенным. Тогда и слова ваши никогда не будут витиеватыми. И в поступках ваших никогда не будет таиться боль. Если же оно туманно и неопределенно, то мир ваш будет туманным и неопределенным. Слова же ваши будут способны только запутать, а дела будут источником мучений.

Если оно постоянно и терпеливо, то и мир ваш будет постоянным и терпимым. Тогда ваше могущество превзойдет Время, а охват - Пространство. Если оно мимолетно и неустойчиво, то мир ваш будет столь же мимолетен и непостоянен. Тогда вы - не более чем дымок, растаявший в лучах солнца.

Если оно едино, ваш мир - един. Тогда вы пребываете в абсолютном мире со всеми небесами и со всеми обитателями Земли. Если оно множественно, ваш мир - множество. Тогда вы непрестанно враждуете с самим собой и со всеми творениями в сфере Божественного немилосердия.

Я - это центр вашей жизни, откуда исходят все вещи, из которых построен весь ваш мир, и где все они сливаются вновь. Если оно уравновешено, то и мир ваш уравновешен. Тогда никакая сила, ни вверху, ни внизу, не сможет качнуть вас ни вправо, ни влево. Если оно переменчиво, то мир ваш переменчив. Тогда вы подобны беспомощному листу, уносимому порывами злого ветра."

SWAMIS VENKATESANANDA. JOGA VASIŠTHA

<...Kokios pastangos, tokie ir rezultatai - tokia asmeninių pastangų esmė.
Tai, kas vadinama likimu arba Dievo valia, paprasčiausiai praeities veiksmų arba asmeninių pastangų praeityje rezultatas.
Jeigu Dievas, arba likimas, viską tvarkytų šioje visatoje, ar turėtų prasmės kokie nors veiksmai (kad ir tokie, kaip prausimasis, kalbėjimas ar davimas) ir ar būtų galima tuomet ką nors mokyti?...>

PAULO COELHO. ALCHEMIKAS

<...Laimė - tai matyti visus pasaulio stebuklus, sykiu nepamirštant dviejų lašelių aliejaus šaukštelyje...>

HUGO GELIN filmas. DVIESE MES ŠEIMA

Ilgai galvojau, ką man davė šis filmas, kokią žinutę, apart jausmų audros, atnešė. Tai filmas apie meilę. Taip, bet ką dar? Nejaugi tik tiek?

Ir tada supratau, kad ne tik tiek, o NET tiek. Tai filmas apie tai, ką meilė gali. Ką gali žmogus, įsileidęs meilę į savo širdį. Juk tai ji jam sako: „Ei, žmogau, tu gi gali daugiau.“ Žymiai daugiau, nei linksmai leisti laiką ant laivo denio. Žymiai daugiau, nei apgauti savo bosę tam, kad galėtum dar šiek tiek pasidžiaugti gyvenimu.

Ir nesvarbu, kad ta meilė ateina mažo žmogučio pavidalu. Ateina ir išeina, padariusi savo darbą – atnešusi priminimą, kad tu gali netgi daugiau nei drįsai kada nors svajoti.

Tam reikalinga tik viena sąlyga – pasiduoti tam gūsiui, su kuriuo ji tave neša. Nesipriešinti jai, o klausytis jos vedimo. Nežiūrint į tai, kad ta proga, ta vienintelė išeitis, kurią ji suteikia, atrodo visiškai absurdiška ir nesuvokiama protui, kuris sudeda visas įmanomas pastangas, kad tik ja nepasinaudotų.

GEORGE C. WOLFE filmas TU NESI TU 

Kai reikia preteksto paverkti. Bet ne tik. Nes filmas labai gilus emociškai, tačiau turi ir keletą priminimų, kad

- gyventi dėl kitų, padėti kažkam yra esminis sielos poreikis, taigi gyventi tik dėl savęs reiškia pasmerkti save beprasmybei;
- meilei visai nesvarbu, koks tavo kūnas, gražus, negražus, sveikas ligotas. Nes myli sielos, o ne kūnai;
- na ir ta laimė. Ji tikrai viduje. Nes gi tada, kai pragyveni 44 metus kartu, o laimingiausi iš jų tie 4 paskutiniai invalido vežimėlyje (o gal kartais ir pasodina į jį būtent tam, kad tai suvoktumėm), supranti, kad išorinės aplinkybės, net ir pasodinančios tave į jį, čia niekuo dėtos

 
CATHERINE HARDWICKE filmas JAU ILGIUOSI TAVĘS

ERIC TOLEDANO ir OLIVIER NAKACHE filmas NELIEČIAMIEJI

JEAN-MARC VALLEE filmas CAFE DE FLORE

AKAN SATAEV filmas PASIKLYDĘS

PAOLO SORRENTINO filmas DIDIS GROŽIS

Atrodytų, kad tai filmas apie tai, kas gražu - didinga Roma, nuostabūs vaizdai, estetika, gražūs žmonės ir smagus gyvenimas. Tik filmas visai ne apie tai. Ne apie TĄ grožį. O apie tai, kokia graži gali būti siela. 















INDAR DZHENDUBAEV filmas DRAKONAS

Graži pasaka? O ne. Filmas, pilnas simbolizmo ir giliausios prasmės. Filmas, kurį reikia matyti "po tekstu". Beje, turbūt kaip ir visos pasakos.

Žmogaus ir drakono istorija - tai jo fizinės ir dvasinės prigimties simbolis, mūsų visų prigimties. Fiziniame plane jis drakonas, tačiau taip pat ir dvasinė siela. Žmogus drakone stiprėja, pajutęs meilės energiją, tačiau kas nugalės? Drakonas žmogų ar žmogus drakoną?

Pasaka prasideda žodžiais:
"Tais tamsiais laikais mes buvome visos atiduodamos drakonui". Tamsūs laikai niekur nedingo - jie mumyse. Tai ne istoriniai, o dvasiniai viduramžiai, kuomet fizinė prigimtis yra užgožusi dvasinę.

Mergelė atiduodama kaip auka vyriškajam ego - žvėriui, kuris sunaikina ją. Ji dega gyva kančios liepsnose. Tačiau pasaka palieka viltį: išsigelbėti įmanoma, jei pamilsi drakoną - iš pradžių žmogų jame, o tuomet ir viską, kuo jis bebūtų - kartu su tamsiąja puse. Tik meilė gali padėti įveikti baimę. Ten, kur meilė - baimės nėra.

- Koks tavo vardas?
- Aš neprisimenu.
- Kaip galima pamiršti savo vardą?
- Galima, jei tau jo nebereikia.
- Tada aš sugalvosiu tau vardą, - sako mergelė. Ir to pakanka, kad žmogus drakone įgytų persvarą, kad pabustų jo dvasinė prigimtis. Vardas - tai identiteto simbolis, tai savęs, kaip žmogaus suvokimas. Jo prireikia tik tada, kai žmogus susiduria su kitu žmogumi, nes kol jis vienas - vardas jam nereikalingas. Drakonui vardas nereikalingas, nes nėra kam pašaukti jį vardu.

Tačiau drakonas stiprėja, prisilietęs prie Miros. Tada pabunda instinktai. Jie taip pat pabunda tada, kai žmogų apima pyktis, baimė, įsiūtis. Ar žmogiška (dvasinė) prigimtis bus tiek stipri tuomet? Ar žmogus sugebės suvaldyti drakoną savyje? Kiek pastangų kiekvienam žmogui reikia, kad sugebėtų suvaldyti savyje drakoną?

Kada gi stiprėja žmogus drakone? Ogi tada, kai jis tampa reikalingas Mirai, kaip žmogus:
- Padėsi man? Be tavęs neišsiversiu, - sako ji.
- Ar tai būtina?
- jei nusprendėm gyventi kaip žmonės.

Tai moteriškas pagalbos šauksmas, prašymas, sugebėjimas pabūti silpna tada, kai to reikia, sustiprina žmogų drakone. Nors šiaip Mira nėra silpna, o ne. Ji juk išgyveno drakono urve, oloje, kai buvo sunkiai sužeista, ir net sugebėjo labai gerai pasiruošti pabėgimui. Bet ji žino, kada reikia prašyti pagalbos. Ir moka tai. Ir dar. Ji tiki juo - žmogumi drakone. Tiki, kad žmogus drakoną įveiks. Ir tai jam labai svarbu, tai stiprina žmogų.

Tik kai ant meilės šviesos užslenka baimės ir nepasitikėjimo šešėlis, atrodo, kad tai pabaiga - šešėlis ją sunaikins. Bet ar tai įmanoma?

Meilės nenugalėsi. Tai ji nugali drakonus žmonėse.


GIUSEPPE TORNATORE filmas LEGENDA APIE PIANISTĄ VANDENYNE


Būna tokių filmų, apie kuriuos norisi kalbėti.

O būna tokių, apie kuriuos kalbėti, rodos, net negali. Bet kai pradedi, tada negali sustoti. Šis - vienas iš tokių.

Šedevras nuo pat pirmo kadro, kuriame kiekviena scena - šedevras, kiekvienas garsas - šedevras,  kiekvienas žodis - šedevras.

Filmas apie žmogų, kuris pasirenka būti neribotu savo mažame ribotame pasaulėlyje, blaškomame vandenyno. Ir tai apie mus. Tokius ribotus savo beribiuose gyvenimuose - krante. Nes mes tai pasirenkame. Mes pasirenkame apriboti save, nors esame neriboti.

Tai, kas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip baimė (išlipti į krantą, pakeisti gyvenimą), iš tikrųjų yra drąsa. Drąsa pasirinkti savo neribotumą, neišduoti jo netgi tada, kai tenka rinktis mirtį vietoje gyvenimo. Ir tai tik sustiprina įspūdį: mirtis - tik iliuzija, ne pabaiga, o nauja pradžia nemirtingai beribei sielai.

Filmas apie neribotas galimybes, kurias mes visi turime, bet apribojame iš baimės.

Apie neribotą, išlaisvinančią sielą mažame žmoguje, kuriai nereikia nieko, tik muzikos ir vandenyno, kad būtų laiminga. Ir didelį, bet apribojantį, pavergiantį ego, kuris turi viso pasaulio šlovę ir pripažinimą, tačiau net tada laimingas būti negali.

Filmas apie malonumą gyventi gyvenimą, vietoje kurio mes visi masiškai pasirenkame jį kentėti. Ir kokia staigmena! Kentėti juk neprivaloma! Tai tik kvailas mūsų pačių pasirinkimas.

O kas pasakė, kad gyvenimas - kančia? Kas mus tuo įtikino? Kodėl mes visuomet renkamės tai, dėl ko pasekoje kenčiame, vietoje to, kad pasirinktume tai, dėl ko galėtume būti laimingais?

Nes bijome. Mes bijome savo neribotumo ir dėl to save apribojame. Patys. Mes galime būti bet kuo, bet bijome, kur mus tai nuves, bijome, kad neišgyvensime, bijome....

Mes galime kurti ir būti laimingi kūryboje, bet pasirenkame vergauti dėl varganų trupinių rytdienai.

Mes bijome tol, kol vieną dieną BUM... pokštelime, kaip amžinai ant sienos kabojęs nejudinamas paveikslas, kuris nukrenta, nes jau nebegali kabėti. O kodėl jis nenukrito anksčiau? Su kuo jis susitarė ir kodėl nusprendė, kad jau laikas kristi? Ar tiesiog nukrito, nes atėjo laikas? - klausia filmo herojus.

Kada ateina laikas pokštelėti mums? Kai jau nebegalime iškęsti savo pasirinktos kančios? O kas būtų, jeigu jos iš viso būtume nepasirinkę? - paklausiu aš.

Nežinojai, kad taip galima? Vualia! Tada žinok. Tu esi laisvas rinktis. Taip, kaip pianistas - vandenyną ir sielos laisvę. Tik išdrįsk gyventi ne protu, o širdimi.


JIM SHERIDAN filmas SLAPTASIS RAŠTAS

"Viskas, ką matome su meile, yra tiesa. o visa kita - pramanai", - pasakė filmo herojė ir, atrodo, jos gyvenimas buvo ir skirtas tam, kad ji suvoktų šiuos žodžius.