Pasakojimas apie tiesą
Seniai, labai seniai mūsų šalyje gyveno liūdna, ligota ir sena moteriškė. Papilkėjusį savo veidą ji nuolat gaubdavo juoda skarele. Niekas jos nemylėjo, sunku buvo į ją net pažiūrėti – lyg gaila, lyg gėda, o sykiu ir baisu. Vos susidūrus su jos akimis, žvilgsnis nejučia krypo į šalį, keldamas nežinia kokių nepatogumų. Tik kodėl? Rodos, ko čia bijoti? Juk ji nieko blogo nedaro: nei gąsdina, nei grasina, nei kitaip kelia grėsmę. Bet baugu ir viskas. Vis dėlto senutės akys traukte traukė ir kvietė su ja susitikti. Giliai širdyje visi jautėme, kad neišvengiamai kada nors tai įvyks. Ir bus lemtinga. Kad tai tik laiko klausimas. Laiko, kurį mes visi, beje, iš visų jėgų stengėmės atidėlioti, kad tik dar nors šiek tiek atitolintume tą nemalonią akimirką. Tiesa, patys stipriausi iš mūsų kartais įveikdavo savo baimę ir bandydavo su ja suartėti, bet nesėkmingai. Tarp jų ir aš. Norėjau tą padaryti ne kartą, tačiau kaskart, vos prie jos prisiartinus, apimdavo šleikštulys. Tarsi prisilietus pr