Pirmas kartas
Man tik šešiolika. Nesvarbu, kad nemyliu savęs, aš beviltiškai trokštu meilės. Tik netikiu, kad ji pati kada nors mane aplankys – nesijaučiu jos verta. Nors dar esu visai vaikas, labai bijau, kad taip nieko ir nepamilsiu, kad šis jausmas mane aplenks. Baimė kausto sąnarius, paralyžiuoja kojas ir rankas, paversdama jas geležinėmis, kartais perauga į paniką. Man nepatinka, kaip ji mane valdo, todėl nusprendžiu jos atsikratyti. Gan keistas būdas, tačiau geresnio tuo metu nesugalvoju: nieko nelaukdama, įtikinu save, kad meilę jau radau. Ieškojau... ir radau! Vaikinas, su kuriuo draugauju, tampa tos meilės objektu. O kodėl gi ne? Juk jis arčiausiai. Užsikabinu už šios minties ir kuo toliau, tuo labiau ji mane įtikina. Laikui bėgant surandu tiek argumentų tam patvirtinti, kad nelieka nė mažiausios abejonės. Tiesa, tuo metu dar nežinau, kad meilės nereikia ieškoti. Kad ieškodamas jos nerasi. Ji jau yra viduje ir atsiveria tada, kai žmogus yra tam pasiruošęs. O kai jis ieško meilės – ją