IŠDRĮSK IŠPROTĖTI

Niekas nežino, kas yra sąmonė. Bet ji yra. Ir jei yra sąmonė, kurios negali nei apčiuopti, nei išmatuoti, turi būti ir kažkas nematerialaus, kam ji priklauso. Nes sąmoningumas – tai savybė. Ji kažkam būdinga. Ir tas kažkas taip pat turi būti nematerialus, dvasinis, kaip ir jo savybė. Suprantu, kad savęs pažinimas ties sąvoka „žmogus“ nesibaigia. Turiu kapstyti giliau. Juk žmogus – tik viena iš daugelio gyvybės formų materialiame pasaulyje. Paukštis, žuvis, medis, žolė, sliekas – taip pat skirtingos gyvybės formos. Tačiau kas jas visas vienija? Kokia esmė slypi už formos? Pavyzdžiui, molinio dubens forma yra dubuo, o molis – esmė. Jeigu molinis dubuo sudūžta, dubens formos nelieka. Tačiau lieka šukės (kita forma), kurių esmė vis tiek yra molis. Forma yra tai, kas kinta, o esmė – ne. Iš aukso galima pagaminti vis kitokį dirbinį – žiedą, taurę, karūną, šaukštą. Galima sulydyti jį į luitą. Paskirtis bus skirtinga, bet esmė ta pati, tai – auksas. O kas bendra visoms gyvybės formoms?

Niekada nemėgau kalbėti apie savo gyvenimą. Labai nemėgau. Ne tik kalbėti, bet ir galvoti apie jį nenorėjau. Kaip ir nenorėjau kalbėti apie visus blogus dalykus, kurių mano gyvenime buvo gana daug. Jame buvo daug nemeilės, apie kurią taip sunku kalbėti. Nenorėjau kalbėti apie savo gyvenimą dar ir dėl to, kad jis toks nereikšmingas ir man buvo gėda. Tačiau supratau, kad savo gyvenimą laikydama nereikšmingą sureikšminu savąjį „Aš“. Sureikšminu tiek, kad tampa sunku net kalbėti apie save. O sunku dėl to, kad reikšmingumas suteikia pernelyg didelį svorį. Bet kas gali būti svarbiau už gyvenimą? Aukojame jį tik dėl tų, kuriuos labiausiai mylime. Ir viską paaukotume, kad tik galėtume gyventi. Todėl apie jį kalbėsiu. Tam, kad atsisakyčiau savojo „Aš“ reikšmingumo. Tam, kad pagaliau išsilaisvinčiau iš praeities. Kad ji pagaliau liautųsi daryti įtaką mano dabarčiai. Juk noriu gyventi dabar, o ne praeitimi. Atimsiu iš jos reikšmingumą ir taip atsisveikinsiu su ja visiems laikams. Paliksiu