IŠDRĮSK IŠPROTĖTI

[Pasakojime panaudota medžiaga iš Lorie Ladd chanellingo archyvų] Mano vardas Gaja. Taip mane vadina nuo neatmenamų laikų. Nuo tada, kai panorau patirti fizinę būtį ir tapau planeta. Nes iki tol buvau tik beformė energija, amžina laisva siela, šviesa arba sąmonė, turinti savo valią ir evoliuciją, esanti begalinėje sąmonėje - kvantiniame lauke, kuriame egzistuoja begalybė skirtingų dimensijų [1] . Kuriame nėra formų, laiko, erdvės ar vietos, o tik skirtingo dažnio energija. Nuo nulinio neutralumo iki aukščiausio ir žemiausio dažnio, kuomet kisdami jie vėl pereina į nulį begalybės aštuonetu, be pradžios ir pabaigos, nes pabaiga ir yra pradžia. Tai buvo mano namai. Visų namai, kuriuose visi esame vienas. Todėl, vos tik panorėję, galėjome keisti savo būvį, persijungdami į kitą išmatavimą ir įgydami naujos patirties. Juk patirčių spektras kiekviename išmatavime yra skirtingas.  Žemėjant dimensijai, diapazonas plečiasi ir tuo pačiu tolsta nuo Šaltinio sąmonės, galiausiai nuo jos atsiskir

Nuo 2012 iki 2022.  Dešimtmetis. O šiandien dar ir vasario dvidešimt antra. Sako, ši diena magiška. Turėtų pasibaigti tai, kas prasidėjo dvyliktais. Ir aš manau, kad galbūt bus visai neblogai pažvelgti per petį atgal. Taip, dvyliktieji ir man buvo pradžia to, kas turėtų baigtis dabar. Tiesa. O ar baigsis ir kuo, greit sužinosim. Prasidėjo, kai skęsdama priklausomybės ir nemeilės sau liūne, sučiupau save už plaukų. Ir ištraukiau. Drebančią nuo išsekimo, iki siūlelio permirkusią neapykanta, sustirusią nuo baimės ir melo. Ir vis dėlto radau savyje paskutinį lašą stiprybės. Jis nulėmė pradžią, nes prikėlė gyventi iš naujo. Nors tada, aišku, to nemačiau ir žinot negalėjau, ir viskas atrodė tik kaip pabaiga. Bet paskutinio lašo nėra, nes paskutinis visada yra pirmas dieviškos begalybės aštuonete. O tuomet vienas žingsnelis ir kitas. Dar sunku, dar jėgų nėr.. dar žaizdos negyja, daug dar laiko prireiks. Bet. Bandau stotis, vėl išplaukt į plačiuosius gyvenimo vandenis.. Deja, bet nepavyksta

"Kas yra energija ir iš kur ji atsiranda, susimąstau tik tada, kai jos atsargos kritiškai išsenka ir man jokiais fiziniais būdais nepavyksta jų atgauti. Nepadeda nei kokybiškas sveikas maistas, nei sportas, fizioterapija ir poilsis. Jėgų tiesiog nėra, mane lydi nuolatinis nuovargis net ir nieko neveikiant. Plaukų džiovinimas tampa nemaloniu darbu, nes sunku išlaikyti pakeltą rankoje džiovintuvą, o ką jau kalbėti apie dulkių siurblio stumdymą po namus. Kas keletą minučių turiu daryti pertraukas, pailsėti ir atgauti jėgas. Ateina mintis, gal man jau senatvė? Tačiau tai neįtikina, nes aplink matau daugybę gerokai brandesnio amžiaus sulaukusių gyvybingų žmonių. Jie kupini gyvenimo džiaugsmo ir jėgų, nors fizinė sveikata jau ne geriausia! Gyvybinės jėgos jiems pakanka ir ilgiems pasivaikščiojimams, ir dūkti su anūkais, ir keltis su aušra. O man nepakanka. Išeinu trumpam pasivaikščioti, kad pailsėčiau, o grįžtu pervargusi. Taigi, palyginti su jais, mano padėtis neatrodo normali, tad nus

Apie tai, kaip atradau šį biorezonansinės diagnostikos ir gydymo metodą ir kas pastūmėjo mane juo domėtis, skaitykite čia: "Sveikata - brangiausias turtas" .  O šiame straipsnyje trumpai paaiškinsiu, kas yra tas biorezonansas.  Tikriausiai paprasčiausia būtų tai suprasti, pasižiūrėjus trumpą BPT kompanijos video. O aš tik galiu savais žodžiais apibūdinti, kaip aš pati tai suprantu.   Kaip žinia, viskas visatoje yra energija, mūsų kūnas taip pat. Kiekvienas sveikas jo organas turi tam tikrą įgimtą vibracinį dažnį, kuris pakinta, kai organas suserga.    Biorezonansinis tyrimas atliekamas siunčiant į organus tam tikrus elektromagnetinius dažnius ir stebint bei registruojant, kaip organizmas į juos atsiliepia. Šis tyrimas labai tiksliai parodo problemas, jeigu organizmo sistemos ar organai jų turi. Netgi tokias, kurių negali nustatyti tradicinė medicina. T.y. parodo jų priežastis. Pvz. dėl ko kyla nuolatiniai galvos skausmai, nuovargio sindromas, nemiga, alergijos, lėtiniai u

Kraupiomis istorijomis apipinta mūsų nūdiena.  Apie ligonių nepriežiūrą, apie žmonių išėjimą anapus, apie biurokratų savivalę, griaunančią gyvenimus ir pan. Tikriausiai neliko šeimos, kuri nebūtų  daugiau ar mažiau to paliesta. Skaudu. Ieškome kaltų. Tik ar ten ieškome? Kiekvieną kartą, vos tik bedę į ką nors pirštu, pataikome sau į akį. Tik to nematome, nes esame akli kaip kurmiai ir kurti tarsi sliekai.  Nėra nieko, ką galėtume apkaltinti, išskyrus save pačius. Savo abejingumą. Tai jis lenda kaip ylos iš maišo visose tose kraupiose istorijose. Tai jis yra jų pagrindinis herojus. Ir lenda tam, kad jį pamatytume. Savyje, o ne kituose, beje... Lenda taip akivaizdžiai tam, kad jau nebūtų įmanoma ignoruoti. Kaip galėjome iki šiol. Juk ir iki šiol esame tiek disocijuoti patys nuo savęs, tiek patys savęs nejaučiame, kad jausti kitą yra praktiškai net ir neįmanoma. Ir štai visu gražumu pasirodo jo didenybė... Abejingumas... Ne tik medicinos įstaigose ar mokyklose, bet ir