IŠDRĮSK IŠPROTĖTI

Kas yra blogis? Gėris! - atsakysiu, jeigu paklausi. Visatos instrumentas. Dievo įrankis, sukurtas sielai, kad ji save pažintų. Kitaip gi neįmanoma šioje planetoje. Tik per kontrastą. Šviesa savęs nemato šviesoje. Tik žino, kad yra šviesa, tačiau patirt, kas ji tokia, negali. Bet, atsidūrusi tamsoj, supranta: nesu tamsa. Kad sužinotum, kas esi, pirmiau turi suprasti, kas nesi. O kaip tą sužinosi, jei niekas nesutiks vaidinti šio vaidmens? Supratus tai - vien juokas ima. Begalinis juokas. Žaidimas viskas... Ir dėkingumas tamsai. Tai ji mus žadina iš "amžinojo" miego (kuris visai neamžinas). Baksnoja, spardo užpakalius, tampo už kasų, o kartais ir gerai prispaudžia bei papurto (jei nenorime pabusti)... Tai ačiū, kad esi, mieloji! Šiame kelionės etape Tu neišvengiama ir būtina kaip šviežio oro gurkšnis. Nes tik Tavęs įkvėpę turim galimybę. Pabusti. Ir Save pažint kaip Meilę. Kuri yra šviesa. Ir ačiū tiems, kurie šį sunkų vaidmenį atlikt sutiko. Juk nėra lengva būti, kuo

Pats baisiausias v*irusas pasaulyje – nemeilė. Todėl baisiausias, kad jokių sk*iepų prieš jį iki šiol dar niekas neišrado. Ir neišras. Nes nuo meilės nėra skiepų. Ji – kaip koks iš kartos į kartą perduodamas maras, nuo kurio neišgelbės jokios konvencijos, įstatymai, stereotipų naikinimas, peticijos, protestai ar pasaulio pertvarka. Nes ne pasaulį reikia pertvarkyti, o save.  Todėl, kad tik save pamilę, kitus mylėti galime. Bet mes savęs nemylime. Nepriimame. Nenorime suprasti. Vis bandome būti kitokiais. Vis keičiame, vis tobuliname. Gerai, jeigu tai baigiasi plaukų spalvos ar partijos pakeitimu. O jei lyties, tai kas tada? Ar tai tikrai progresas, pažangu, madinga, laisvė? O gal tiesiog bėgimas nuo savęs? Savęs nepriėmimas tokio, kokį sukūrė Dievas, Motina Gamta? Tikrovės, realybės atmetimas, pastatymas savęs aukščiau, nei ji. Įsivaizdavimas, kad panorėjęs galėtum tapti kitokiu, negu esi. Ir bandymas pakeist save bet kokiom priemonėm. Drabužiai, makiažas – ne riba. Visa sistema jau ta

Neseniai ėjome per baimės transformaciją, o dabar - per susipriešinimo. Vieni bijojome ligų, antri - sk*iepų, treti - kad nieks neklaus ir negalėsim riktis. Tačiau nesvarbu, ko bijai - sirgti, mirti ar sk*iepytis, svarbu tik viena - baimė. Ta žemo dažnio energija, kuri visus sukausto ir paverčia vienodai neįgaliais - turėti nuomonę,  kalbėti, apginti savo įsitikinimus, išreikšti save. Kuri atima galimybę suprasti ir pasirinkti. Ne tik save suprasti, bet ir kitus. O taip pat suprasti ir tai, kad šalia tavosios tiesos gali egzistuoti ir kita, ne mažiau teisinga.  Kuri atima suverenumą ir perleidžia teisę mus kontroliuoti kitiems. Tiems, kurie tą baimę skleidžia ir ja naudojasi. Nes kai bijai - tave valdo baimė. O ji - senosios dualios sąmonės atributas. Kaip ir susipriešinimas, kurį ta baimė sukuria. Duali sąmonė iškyla visu gražumu tam, kad pamatytume ją, o tai reiškia save. Nes tas, kas išorėje, tas ir viduje. Kaukiame vieni ant kitų, žeminame, tyčiojamės. Tada tyčiojamės iš tų, kurie

Kai pradėjau domėtis dvasiniais dalykais, sąmoningumu, pabudimas atrodė kaip tikslas ir pabaiga. Siekiamybė.  Ir dar atrodė kaip kažkokia mistika, apie kurią paslaptingai kalbama tam tikruose „dvasiniuose ratuose“.  Nors iš tikrųjų tai - nei mistika, nei paslaptis. Pabusti reiškia nustoti gyventi automatiniu režimu. Taip, kaip esi įpratęs, kaip diktuoja automatinės reakcijos ir ego. Ir įjungti sąmonę. Pradėti rinktis, kaip nori gyventi, o ne kaip verčia pasąmoninės programos. Tik va pats pabudimas nėra nei tikslas, nei pabaiga, o tik kelionės pradžia. Ilgos kelionės, kuri tęsis visą likusį gyvenimą. Pradžia, nes tik pabudus sąmonei pradėjau matyti, kiek turiu darbo! Kiek vidinių stalčių reikės sutvarkyti. Peržiūrėti, iš naujo išgyventi kiekvieną pasąmonėje užstrigusią ir norinčią ištrūkti į laisvę emociją, išgyvenimą, patyrimą. Apšviesti tai sąmoningumo šviesa. Įvertinti sąmoningomis akimis, o ne aptemdytoms skausmo, kaltės, gėdos, baimės, nusivylimo. Ir tai – tik perėjimo į sąmoningą

Ar jaučiasi, kad viskas keičiasi? Ne, aš ne apie mus užpuolusias ligas. Ir net ne apie visų mūsų „uždarymą“. Tai laikina.  Ar jaučiasi, kad vyksta pokyčiai, kurie nelaikini? Kad keičias Žemė ir Dangus, ir mes kartu su jais. Foto iš asmeninio archyvo Ar jaučiasi, kad jau atėjo laikas ? Anksčiau tik kai kuriems, dabar jau – daugeliui iš mūsų. Na, kaip mano knygos herojei Monai... Kai ji pasakė sau: daugiau taip negaliu. Turiu kažką pakeisti. O ką pakeisi?? Jei ir gali kažką, tai tik save. SAVE. Taip, tą save, kuriuo maneisi esantis.  Pasakė Mona – ir padarė. Padariau ir aš, ką buvau žadėjusi prieš gerus trejetą metų. Aš ją parašiau. Tikrą knygą apie netikrą gyvenimą . Apie tai, kaip Mona ieškojo kelio į savo širdį. Ir kaip pakeitė savo gyvenimą, suradusi tikrą save. Širdyje.   Visi jūs buvote liudininkais, kaip knyga ieško formos. Stebėjote, kaip buvo milijoną kartų taisyta. Matėte, kaip keičiasi jos turinys ir struktūra, nes viską dariau viešai. Su visomis klaidomis, taip kaip yra, toli

KAIP DAŽNAI SKUNDŽIAMĖS, KAD KITI SU MUMIS BLOGAI ELGIASI. TIK AR DAŽNAI SUSIMĄSTOME, KAIP PATYS ELGIAMĖS SU SAVIMI? „Kiti“ – tai mano paties veidrodis. Jeigu ne jis, nematyčiau savęs. Todėl, kai pamatau, kad „kiti“ su manimi nesiskaito ir manęs negerbia, reiškia – aš pats su savimi nesiskaitau ir negerbiu savęs. Kai pamatau, kad „kiti“ yra su manimi agresyvūs ir pikti, reiškia – aš pats esu sau agresyvus ir turiu daug užslėpto pykčio. Kai pamatau, kad „kiti“ mane spaudžia ir tiek daug reikalauja, kad vis negana, reiškia – aš pats save spaudžiu. Kai pamatau, kad „kiti“ mane išduoda, reiškia – aš pats išduodu save. Veidrodis negali parodyti to, ko nėra. Jis gali parodyti tik kaip aš pats elgiuosi su savimi. Arba su kitais. Jis gali parodyti, ko nematau. Kas manyje užspausta, paslėpta ir prašosi dėmesio bei supratimo. „Kitų“ elgesys su manimi – tai reakcija į mano paties skleidžiamą energiją. Reakcija negali būti kitokia, negu yra. Ji yra pasekmė, o ne priežastis.

Caren A. Cooke "Žiemos viltis" Sekantys metai bus geresni, viltingai sakau, žvelgdama į ateitį. Matomai jau pavargau nuo praeinančių metų „džiaugsmų“ ir nekantrauju, kada jie pasibaigs. Juk taip visada – tas mūsų protas, jei tik duodam jam valią, tai ir kabinasi už to, kas sunku, neigiama, nemalonu. O jei pažvelgtume  atidžiau? Kokie buvo metai? Iš esmės, praleidau juos atsiskyrime. Nuo pasaulio, bet ne nuo savęs. Dėl to galėjau užbaigti knygą. Ne taip jau ir mažai, tiesa? Dar suradau leidėją, o gal ji mane surado, tai  visai nesvarbu. Svarbu, kad gavau labai daug palaikymo ir pagalbos, konkrečių gairių, nurodančių, kokių veiksmų imtis ir ką daryti toliau, kaip dirbti su ką tik iškepta knyga, kuri, paaiškėjo, dar toli gražu nėra iškepta. Iškepta tik medžiaga knygai. Taigi, teko ją perrašinėti iš naujo. Ne taip jau ir lengva, kai apimtis – per 400 puslapių. Ne fiziškai – psichologiškai. Nori nenori, tenka išlipti iš savo rėmų, peržengti per savo ego ir pažiūrėti

Pabundu ir vėl užduodu sau tą patį klausimą: kodėl? Kodėl nuolat save luošinu? Kodėl prisikuriu įvairių išbandymų? Kodėl man vis dar nesiseka priimti savęs tokios, kokia esu? Aš juk noriu įrodyti, kad esu šio to verta . Tarsi be to būčiau niekas. Ir vėl ta nemeilė sau ! Tamsi ir juoda skylė savivertėje. Atrodo, jei padaryčiau ką nors, ko niekas nesugeba arba ko negalėjau anksčiau, įrodyčiau sau, kad esu jau šis tas. Kažkas daugiau nei kiti . Daugiau, nei buvau. Taigi, su džiaugsmu imuosi visų beprotiškiausių pasiūlymų. Kuo daugiau pastangų, kuo sėkmės tikimybė mažesnė, tuo geriau. O jeigu praktiškai neįmanoma – tada man dar labiau tinka! Juk iššūkis didesnis! Tik visa tai negimsta iš pašaukimo, iš širdies, bet tėra mano sugalvota! Ir kam? Ogi tam, kad pakilčiau savo akyse ir pateisinčiau savo būtį. Tai tiesiog idėjos galvoje. Planai, kuriuos turiu vykdyti, nepaisydama, ar gyvenimo aplinkybės tam palankios, ar ne. Gyvenimo „kontrolė“. Gyvenimo „programa“. Tarsi galėčiau visa u