IŠDRĮSK IŠPROTĖTI

Nuo 2012 iki 2022.  Dešimtmetis. O šiandien dar ir vasario dvidešimt antra. Sako, ši diena magiška. Turėtų pasibaigti tai, kas prasidėjo dvyliktais. Ir aš manau, kad galbūt bus visai neblogai pažvelgti per petį atgal. Taip, dvyliktieji ir man buvo pradžia to, kas turėtų baigtis dabar. Tiesa. O ar baigsis ir kuo, greit sužinosim. Prasidėjo, kai skęsdama priklausomybės ir nemeilės sau liūne, sučiupau save už plaukų. Ir ištraukiau. Drebančią nuo išsekimo, iki siūlelio permirkusią neapykanta, sustirusią nuo baimės ir melo. Ir vis dėlto radau savyje paskutinį lašą stiprybės. Jis nulėmė pradžią, nes prikėlė gyventi iš naujo. Nors tada, aišku, to nemačiau ir žinot negalėjau, ir viskas atrodė tik kaip pabaiga. Bet paskutinio lašo nėra, nes paskutinis visada yra pirmas dieviškos begalybės aštuonete. O tuomet vienas žingsnelis ir kitas. Dar sunku, dar jėgų nėr.. dar žaizdos negyja, daug dar laiko prireiks. Bet. Bandau stotis, vėl išplaukt į plačiuosius gyvenimo vandenis.. Deja, bet nepavyksta

"Kas yra energija ir iš kur ji atsiranda, susimąstau tik tada, kai jos atsargos kritiškai išsenka ir man jokiais fiziniais būdais nepavyksta jų atgauti. Nepadeda nei kokybiškas sveikas maistas, nei sportas, fizioterapija ir poilsis. Jėgų tiesiog nėra, mane lydi nuolatinis nuovargis net ir nieko neveikiant. Plaukų džiovinimas tampa nemaloniu darbu, nes sunku išlaikyti pakeltą rankoje džiovintuvą, o ką jau kalbėti apie dulkių siurblio stumdymą po namus. Kas keletą minučių turiu daryti pertraukas, pailsėti ir atgauti jėgas. Ateina mintis, gal man jau senatvė? Tačiau tai neįtikina, nes aplink matau daugybę gerokai brandesnio amžiaus sulaukusių gyvybingų žmonių. Jie kupini gyvenimo džiaugsmo ir jėgų, nors fizinė sveikata jau ne geriausia! Gyvybinės jėgos jiems pakanka ir ilgiems pasivaikščiojimams, ir dūkti su anūkais, ir keltis su aušra. O man nepakanka. Išeinu trumpam pasivaikščioti, kad pailsėčiau, o grįžtu pervargusi. Taigi, palyginti su jais, mano padėtis neatrodo normali, tad nus

Apie tai, kaip atradau šį biorezonansinės diagnostikos ir gydymo metodą ir kas pastūmėjo mane juo domėtis, skaitykite čia: "Sveikata - brangiausias turtas" .  O šiame straipsnyje trumpai paaiškinsiu, kas yra tas biorezonansas.  Tikriausiai paprasčiausia būtų tai suprasti, pasižiūrėjus trumpą BPT kompanijos video. O aš tik galiu savais žodžiais apibūdinti, kaip aš pati tai suprantu.   Kaip žinia, viskas visatoje yra energija, mūsų kūnas taip pat. Kiekvienas sveikas jo organas turi tam tikrą įgimtą vibracinį dažnį, kuris pakinta, kai organas suserga.    Biorezonansinis tyrimas atliekamas siunčiant į organus tam tikrus elektromagnetinius dažnius ir stebint bei registruojant, kaip organizmas į juos atsiliepia. Šis tyrimas labai tiksliai parodo problemas, jeigu organizmo sistemos ar organai jų turi. Netgi tokias, kurių negali nustatyti tradicinė medicina. T.y. parodo jų priežastis. Pvz. dėl ko kyla nuolatiniai galvos skausmai, nuovargio sindromas, nemiga, alergijos, lėtiniai u

Kraupiomis istorijomis apipinta mūsų nūdiena.  Apie ligonių nepriežiūrą, apie žmonių išėjimą anapus, apie biurokratų savivalę, griaunančią gyvenimus ir pan. Tikriausiai neliko šeimos, kuri nebūtų  daugiau ar mažiau to paliesta. Skaudu. Ieškome kaltų. Tik ar ten ieškome? Kiekvieną kartą, vos tik bedę į ką nors pirštu, pataikome sau į akį. Tik to nematome, nes esame akli kaip kurmiai ir kurti tarsi sliekai.  Nėra nieko, ką galėtume apkaltinti, išskyrus save pačius. Savo abejingumą. Tai jis lenda kaip ylos iš maišo visose tose kraupiose istorijose. Tai jis yra jų pagrindinis herojus. Ir lenda tam, kad jį pamatytume. Savyje, o ne kituose, beje... Lenda taip akivaizdžiai tam, kad jau nebūtų įmanoma ignoruoti. Kaip galėjome iki šiol. Juk ir iki šiol esame tiek disocijuoti patys nuo savęs, tiek patys savęs nejaučiame, kad jausti kitą yra praktiškai net ir neįmanoma. Ir štai visu gražumu pasirodo jo didenybė... Abejingumas... Ne tik medicinos įstaigose ar mokyklose, bet ir

Dieviška matrica arba multidimensinė Visata - tarsi begalinė dėlionė. Joje visos detalės autentiškos ir unikalios. Nėra antros tokios pat. Tarp tų detalių ir mes, kiekvienas turintis savo vietą dėlionėje. Begalinėje matricoje visiems jos užteks.Tačiau yra vienas "bet". Turime tapti savimi - tikrais savimi, o ne išgalvotais. O tam turime surinkti visas išmėtytas, užmirštas, atstumtas, nemylimas savo dalis. Surinkti jas ir sudėti į vieną. Tai reiškia - priimti save. ✨Todėl, kad tik tada tampam autentiškais✨ Priešingu atveju, toliau voliojamės puzlių be vietos krūvoj, nes bandydami pritapti ir kopijuodami kitas puzles, tik beviltiškai braunamės į vietą, kuri jau užimta. Apie tai ir ne tik pasakoja "TIKRA KNYGA APIE NETIKRĄ GYVENIMĄ". Skaitykite ištraukas: https://isdrisk.blogspot.com/p/tikra-knyga-apie-netikra-gyvenima.html Užsisakykite knygą el.paštu: 💌 tobulejimo.blogas@gmail.com 💌

Tave apgavo, mano deive! Pasakė, kad šiame  pasaulyje yra du keliai: vyriškas - kovoti. Ir moteriškas - kentėti.  Tu blaškaisi tarp šių kraštutinumų, dūsti nerasdama sau vietos savo gyvenime!  …Tai velkiesi blizgančius Amazonės šarvus, imi ginklą į ranką ir eini kariauti... Kariaujanti moteris - galinga jėga. Griaunanti. Žeminanti. Kastruojanti. …Tai staiga prisimeni - AŠ-JUK-MOTERIS!!! Ir nusprendi KENTĖTI... Deive mano! Tave apgavo... Tau nereikia kentėti. Nereikia sukąsti dantų ir "pralaukti" sunkius laikus kaip "ištikimai-dekabristo-žmonai". Būti suprantančia, viską atleidžiančia ir kantria.. Šis kelias - akligatvis. Jis veda į niekur. Tai AUKOS kelias. Jame tavęs laukia žiaurus budelis. O juo šiame žaidime irgi būsi tu... Deive mano. Negalime kentėti skausmo! Nei fizinio, nei dvasinio. Negalima kentėti nepagarbos ar agresijos. Abejingumo ar chamizmo. Tai ne moteriškas kelias. Tai aukos kelias. O kol tu jame - visada atsiras tas, kas tave naikins. Diena po dieno

Kas yra energija ir iš kur ji atsiranda, susimąstau tik tada, kai jos atsargos kritiškai išsenka ir man jokiais fiziniais būdais nepavyksta jų atgauti. Nepadeda nei kokybiškas sveikas maistas, nei sportas, fizioterapija ir poilsis. Jėgų tiesiog nėra, mane lydi nuolatinis nuovargis net ir nieko neveikiant. Plaukų džiovinimas tampa nemaloniu darbu, nes sunku išlaikyti pakeltą rankoje džiovintuvą, o ką jau kalbėti apie dulkių siurblio stumdymą po namus. Kas keletą minučių turiu daryti pertraukas, pailsėti ir atgauti jėgas.  Ateina mintis, gal man jau senatvė? Tačiau tai neįtikina, nes aplink matau daugybę gerokai brandesnio amžiaus sulaukusių gyvybingų žmonių. Jie kupini gyvenimo džiaugsmo ir jėgų, nors fizinė sveikata jau ne geriausia! Gyvybinės jėgos jiems pakanka ir ilgiems pasivaikščiojimams, ir dūkti su anūkais, ir keltis su aušra. O man nepakanka. Išeinu trumpam pasivaikščioti, kad pailsėčiau, o grįžtu pervargusi. Taigi, palyginti su jais, mano padėtis neatrodo normali, tad nusprend